ADVENTINIO LAIKOTARPIO MEDITACIJOS

II Advento sav. penktadienis

Prašyti išmintingos širdies, pajėgiančios atpažinti ir priimti Jėzaus valią

Mt 11, 16–19

*   Jėzus ateina pas mane su „advento Žodžiu“, kuris provokuoja užduoti sau klausimą, kokia mano laikysena Jo valios atžvilgiu. Savo meditaciją pradėsiu stipriai prašydamas atpažinimo, „su kuo galėčiau palyginti... save“.

*    Jėzus įspėja mane dėl „prekyvietės vaikų“ laikysenos. Jie nori, kad Dievas „šoktų“ taip, kaip Jam „groja“, ir „krypuotų“ taip, kaip „gieda raudas“. Yra įsistebeiliję į save ir niekada nėra patenkinti.

*   Giliau pažvelgsiu į savo jausmus ir mintis, kurie mane gaivina Dievo akivaizdoje. Ką galiu pasakyti apie savo lūkesčius Dievo atžvilgiu, ko tikiuosi iš Dievo? Ar „prekyvietės vaikų“ įvaizdyje neatrandu savo „atvaizdo“?

*   Jėzus atkreipia dėmesį, kiek kartų elgiuosi kaip šūkaujantys „prekyvietėje vaikai“, tiek nesu pajėgus atpažinti Jo buvimo ir malonės, su kuria ateina. Mano priekaištavimai gali tapti kliūtimi susitikti su Jėzumi, kuris kasdien yra taip arti.

*   Įsisąmoninsiu, kad Dievas taip pat šiandien siunčia man „Jonus“, kurie moko peržengti save, pasiaukoti, atsiduoti Dievo valiai. Kaip juos priimu? Ar leidžiu, kad svarstytų mano nuodėmingus poelgius ir būtų man reiklūs?

*   Adventas moko mane atpažinti Žmogaus Sūnų – „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulį“. Savo moralinio vargingumo pripažinimas gali tapti mano nuoširdaus ryšio su Jėzumi pradžia.

*   Karštoje adventinėje maldoje šauksiu ir kartosiu: „Jėzau, suteik man išmintingą širdį, laisvą nuo priekaištų ir atvirą Tavo reikliai meilei!“

 

 

II Advento sav. šeštadienis

Prašyti jautrios ir atviros širdies Jėzaus atėjimui ir Jo misijai

Mt 17, 10–13

*   Prisidėsiu prie mokinių, kurie kalbasi su Jėzumi apie Elijo atėjimą. Jie nenori remtis vien tuo, ką kalba „kiti“, bet nori asmeniškai pasikalbėti su Jėzumi. Aš pasikalbėsiu su Jėzumi apie savo adventą.

*   Įsiklausysiu į Jėzaus atsakymų toną. Jo atsakymas yra tikras ir tvirtas: „Tiesa, Elijas turi ateiti...“ Dievo pažadas visad išsipildo. Ar pasitikiu Juo? Ar tikiu, kad Jis niekuomet „nepavėluos“, kad yra mano gyvenimo Viešpats ir gali viską atitaisyti?

*   „Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino“. Dievas niekada nepalieka mūsų be pranašų. Skelbia mums Dievo tiesą, įspėja ir kviečia atsiversti. Ar atpažįstu pranašus, kuriuos Dievas man siunčia? Kas yra mano Elijas ir ko mane moko?

*   „Padarė su juo, ką norėjo“. Dievas nieko iš manęs nereikalauja. Jis labai kenčia, kad prasilenkiu su Jo pranašais ir elgiuosi, kaip aš noriu, o ne kaip Jis nori.

*    Pažvelgsiu į savo gyvenimo pasirinkimus ir apsisprendimus, padarytus pastaruoju metu. Ar jie sutinka su Dievo įsakymais, su Evangelija ir mano pašaukimu? Ar darau savo apsisprendimus maldos dvasia ir padedamas dvasios vadovo?

*   „Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus.“ Jeigu neatpažinsiu ir atmesiu tiesos skelbėją, tai Jėzus kentės nuo manęs. Ar iš tikrųjų ieškau tiesos? Su kuo dažniausiai pasitariu? Kokios mano neištikimybės labiausiai verčia Jėzų kentėti? Paklausiu Jo apie tai.

*   Prisiartinsiu prie Jėzaus, švelniai Jį apkabinsiu ir prisiglaudęs prie Jo širdies nuolat kartosiu: „Duok man tyrą ir atvirą širdį tavajam Žodžiui. Atnaujink mano troškimą kasdien melstis tavuoju Žodžiu.“

 

 

III Advento sekmadienis (B)

Prašyti nepaliaujamo troškimo „daugiau“ dėl Jėzaus

Jn 1, 6–8; 19–28

*   Įsivaizduosiu Joną Krikštytoją, kuris yra paprastas ir neturtingas žmogus. Žvelgdamas į jį, įsisąmoninsiu, kad Dievas mano gyvenime gali pasinaudoti paprastais ir silpnais žmonėmis, kad sužadintų manyje stiprų Jėzaus troškimą.

*   Kas buvo man nuo Dievo siųstuoju Jonu Krikštytoju? Prisiminsiu širdyje žmones, kurie tapo man labai brangūs mano dvasiniame gyvenime ir suteikė daug dieviškos šviesos. Su dėkingumu prisiminsiu juos dabar Dievo akivaizdoje.

*   „Ką sakai apie save?“ Atkreipsiu dėmesį į ryžtingumą ir nuolankumą, su kuriuo Jonas Krikštytojas liudija savo tikėjimą. Jono žodžiai atskleidžia jo dvasios stiprybę ir gauto pašaukimo tikrumą.

*   Dievo akivaizdoje sąžiningai savęs paklausiu: Ką sakau pats apie save? koks yra mano pašaukimo paveikslas? Ar gerai atpažinau savo gyvenimo kelią, vietą? Ar gyvenime jaučiuosi savo vietoje ir ar tikiu, kad ta vieta man duota paties Dievo?

*   Įdėmiai klausysiuosi Jono ir pasiuntinių pokalbio. Su kokiu aiškumu ir tikrumu kalba apie ateinantį Išganytoją. Jonas kreipia dėmesį ne į save, nes žino, kad yra tik „balsas“, kuriuo Dievas pasinaudoja savo planams įvykdyti. Ar mano troškimai, žodžiai ir kalbos nėra savęs ieškojimas? Ar nesinaudoju Dievu ieškodamas sau garbės? 

*    Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad nebijočiau liudyti Jį, netgi tada, kai būsiu tik „tyruose šaukiantis balsas“. Visą dieną širdyje kartosiu maldą: „Trokštu, Jėzau, viską statyti tik ant Tavo žodžių.“

 

 

III Advento sav. Pirmadienis

Prašyti drąsos gyventi tiesoje ir laisvos nuo konformizmo širdies

Mt 21, 23–27

*   Kartu su Jėzumi ir mokiniais įeisiu į šventyklą. Neseniai iš jos išvarė prekiautojus, išgydė neregius ir raišus. Kontempliuosiu savo Viešpatį, kuris apvalo, išgydo ir su galia skelbia Žodį.

*   Kiek kartų ateinu į šventovę, tiek kartų Jis manęs laukia su savo Žodžiu. Nori mane apvalyti ir išgydyti. Ar leidžiu Jam tai daryti? Kas mano gyvenime dar yra nesutvarkyta? Kur reikia Jo apvalymo ir išgydymo?

*   Atkreipsiu dėmesį į sumišusius aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų veidus. Negali patikėti Jėzaus ženklais, kuriuos mato. Su priekaištu klausia: „Kokia galia tai darai?“ Jie yra šalti ir kupini priekaištų. Jiems trūksta vaikų, kurie matydami stebuklus šaukė: „Osana!“, laikysenos. Ką galiu pasakyti apie savo kasdieninius pokalbius apie Jėzų?

*   Jėzus paprastu klausimu nori pasiekti pokalbio dalyvių širdis. Nori, kad nebūtų veidmainiai ir atsistotų tiesos pusėje. Jėzui neužtenka netikrų kalbų, kuriose po parinktais žodžiais slepiasi tikros laikysenos.

*   Atkreipsiu dėmesį į savo laikyseną maldos metu. Ar mano žodžiai atspindi tai, kas slepiasi mano širdyje? Ar leidžiu Jėzui manęs klausinėti? Ar yra toks klausimas, kurio nenorėčiau išgirsti iš Jėzaus?

*   Aukštieji kunigai ir tautos seniūnai stengiasi, kad neprarastų autoriteto  Jėzaus ir žmonių akyse. Jie negauna atsakymo iš Jėzaus, nes neieško tiesos.

*   Prisiartinsiu prie Jėzaus ir prašysiu Jo, kad parodytų man mano vidaus būseną. Ilgesnį laiką pasiliksiu tyloje. Kokia mano vidinė būsena atsiskleidžia tyloje? Pakalbėsiu apie tai su Jėzumi. Per dieną širdyje dažnai kartosiu: „Jėzau, tegul Tavo tiesa viešpatauja mano širdyje.“

 

 

III Advento sav. antradienis

Prašyti gyvenimiškų apsisprendimų pagilinimo ir sustiprinimo malonės

Mt 21, 28–32

*   Jėzus perspėja mane dėl religingumo „statymo“ ant žodžių, užuot stačius ant konkrečių veiksmų. Duoda man dviejų sūnų pavyzdį. Su kuriuo iš jų palyginčiau savo elgesį? Kas esu dažniausiai: pažadų ir deklaracijų ar konkrečių sprendimų ir veiksmų žmogus?

*   Ar daviau Dievui pažadų, kurių neištesėjau? Ar esu nuoseklus savo dvasiniuose apsisprendimuose? Ką galiu pasakyti apie savo ištikimybę ištartiems žodžiams arba įžadams, duotiems Dievo akivaizdoje (kunigiškąjai, vienuoliškąjai, santuokiniai ištikimybei ir pan.)?

*   Jėzus supranta mano pasipriešinimą ir netgi maištus vykdant Jo valią. Duoda man laiko. Nieko nepaisydamas laukia, kol nusiraminsiu ir galiausiai pasakysiu Dievui: „Tebūnie man, kaip Tu pasakei.“  Tokia pozicija Jam yra mielesnė už „saldžias kalbas“, iš kurių nekyla jokia gyvenimo permaina.

*   Jėzus mane perspėja dėl formalizmo ir religingumo statymo ant išsisukinėjimų. Ar mano išorinis pamaldumas grindžiamas mano širdies būsena? Kokia nuomonė mano religinėje laikysenoje man yra svarbesnė: Dievo ar žmogaus?

*   Jėzus įspėja, kad greičiau nuo išpuikimo išsigelbėja nusidėjėliai, kurie priima teisiojo įspėjimą. Stipriai prašysiu Jėzaus, kad apsaugotų mane nuo puikybės ir nuplėštų mano apsimetinėjimo kaukes. Baigsiu malda kreipdamasis į Mariją – prašysiu gilaus nuolankumo ir Dievo valios priėmimo malonės.

 

 

III Advento sav. Trečiadienis

Prašyti gilaus tiesos patyrimo, jog Jėzus yra mano gyvenimo istorijos Išganytojas

Mt 1, 1–17

*   Šiandien pradedu noveną prieš Viešpaties Gimimo iškilmę. Karštai prašysiu Tėvo, kad paliestų savo Žodžiu mano širdį ir paruoštų ją Jėzaus, kurį pats man siunčia, atėjimui.

*   Kantriai ir dėmesingai įsiskaitysiu į Jėzaus genealogiją (1–17 eil.). Kokias mintis ir jausmus kelia man išgirstas Žodis? Klausiu Jėzaus, kodėl išsaugojo man šį Evangelijos fragmentą.

*   Įsisąmoninsiu, kaip Dievas nuosekliai įgyvendina savo Išganymo planą. Pasinaudoja žmonėmis: šventais ir nuodėmingais. Jėzus ateina pas mane per žmogiškojo gerumo ir žmogiškųjų sužeidimų istoriją.

*   Pamąstysiu apie savo kilmę ir savo gyvenimo istoriją. Ar pastebiu joje Dievo veikimą? Prisiminsiu gražiausius ir skausmingiausius savo gyvenimo momentus. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų juose man pamatyti mano išganymo istoriją.

*   Atkreipsiu dėmesį į Abraomą, kuris pradeda, bei į Mariją, kuri pabaigia, kartų grandinę, nulėmusią Jėzaus atėjimą (2–16 eil.). Suteiksiu pirmumą jų tikėjimui. Tikėjimo dėka Dievas gali tęsti savo atėjimą.

*   Su dėkingumu prisiminsiu asmenis, kurie man perdavė tikėjimą, atvėrė mane Dievo artumui ir gerumui. Kas jie tokie? Ištarsiu jų vardus. Tai „vertingi perlai“ mano genealogijoje. Atiduosiu juos Dievui.

*   Jėzus trokšta ateiti per mane! Pakviesiu Jį į savo gyvenimą, savo kasdienybę, savo santykius. Kartosiu: „Mylimasis Jėzau, noriu būti Tavo Betliejumi!“

 

 

III Advento sav. ketvirtadienis

Prašyti artimo ryšio su Žodžiu ir paklusnumo Žodžiui dovanos

Mt 1, 18–25

*   „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Žodis...“. Paprasti žmonės: Marija ir Juozapas, vedami Žodžio, atsiduria įvykiuose, kurių žmogiškai negali numatyti ir suprasti.

*   Paprašysiu Jėzaus, kad leistų man dalyvauti Marijos ir Juozapo išgyvenimuose. Atkreipsiu dėmesį į jų tylumą ir tikėjimą. Jie leidžiasi vedami Žodžio, kurio nesupranta.

*   Ką galiu pasakyti apie savo pasitikėjimą Dievo žodžiu? Atsiminsiu tą Dievo žodį, kurį man priimti sunkiausia. Koks tai Žodis? Atrasiu jį Biblijoje ir pabandysiu juo melstis.

*   Stabtelėsiu ties Juozapu. Įeisiu į jo kentėjimą. Jam atrodo, kad „praranda“ Mariją. Sugriūna jo planai. Bijo. Nesupranta, kas vyksta. Stengiasi išspręsti situaciją savaip.

*   Ar ir aš jaučiu nerimą, baimę, kuriuos patyrė Juozapas? Gal baiminuosi, kad mano planai slysta man iš rankų? Gal išgyvenu tikėjimo „tamsią naktį“, esu sutrikęs? Galiu apie tai kalbėtis su Juozapu.

*   Stebėsiuosi Juozapo pasitikėjimu. Jis pajėgia atsisakyti savo sprendimų ir pasikliauja angelo žodžiu. To žodžio dėka suvokia Dievo užmojus.

*   Ar savo gyvenimiškuose pasirinkimuose palieku vietos dvasiniam suvokimui? Su kuo dažniausiai tariuosi? Ar ieškau šviesos melsdamasis Dievo žodžiu arba pas dvasios vadovą?

*   Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu dvasinio suvokimo dovanos. Pakviesiu į savo maldą Mariją ir Juozapą kartodamas: „Padėkite man pasilikti prie Žodžio ir pasitikėti Juo.“

 

 

III Advento sav. penktadienis

Prašyti malonės atpažinti Dievo veikimą savo gyvenime

Lk 1, 5–25

*   Dievo Žodis yra kaip veidrodis, kuriame galiu pamatyti tikrąjį savo veidą bei savo širdies būseną, nes prieš Jį nieko nėra paslėpta. Maldą pradėsiu karšu prašymu, kad pajėgčiau leisti Žodžiui atidengti visą tiesą apie mane.

*   Pasakojimas apie Zachariją ir Elzbietą yra man šviesa gilesniam mano gyvenimo ir pašaukimo pažinimui: „Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.“ Ką galiu pasakyti apie savo teisumą ir nepriekaištingumą Dievo akyse?

*   „Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ...“ Teisingo ir gero žmogaus gyvenime taip pat netrūksta skausmingų patirčių. Dievas leidžia, kad taip būtų. Ar sutinku su ta tiesa?

*   Su dėmesiu perskaitysiu įvykio aprašymą, kurį išgyveno Zacharijas šventykloje. Dievas „įsikiša“ į Zacharijo gyvenimą visiškai nenumatytu būdu ir nelauktu momentu. Visa, ką jis išgyveno kartu su Elzbieta, buvo Dievo planuose ir turėjo gilią prasmę.

*   Zacharijas regėjimo metu šventykloje prarado balsą. Prisiminsiu situacijas, kai „praradau“ balsą matydamas stebuklingą Dievo veikimą savo gyvenime ir supratau anksčiau išgyventų patirčių prasmę.

*   Dievui viskas yra galima: senyvo amžiaus moteris pagal Jo pažadą tapo nėščia. Ar tikiu, kad Dievas visada įvykdo savo pažadą? Kokie Dievo pažadai yra susiję su mano gyvenimu ir pašaukimu? Ar tikiu, kad jie išsipildys?

*   „Tai Viešpats man davė ...“ – kartosiu tuos žodžius, prisimindamas geradarybes, kurias Dievas padarė mano gyvenime.

 

 

III Advento sav. šeštadienis

Prašyti vidinės laisvės atsiliepiant į Dievo kvietimą

Lk 1, 26–38

*   Meditacijos pradžioje paprašysiu Marijos, kad leistų man giliai pasinerti į jos išgyvenimą Nazarete. Prisiartinsiu prie jos. Kalbėsiu su ją apie jos prieš „aplankymą“ kurtus savo gyvenimo su Juozapu planus, apie jos jaunatviškus troškimus ir ketinimus. Ko norėčiau labiausiai Marijos paklausti?

*   Marija yra paprasta mergina. Jos kasdienybė mažame Nazarete pilka ir įprasta. Kontempliuosiu Marijos, mylinčios Dievą, tylų gyvenimą. Ji yra pilna Jo malonės.

*   Į mano paprastą gyvenimą Dievas ateina su savo malone. Dievas pažįsta mano „Nazaretą“. Žino mano vargą, mano planus, mano troškimus. Siunčia man savo angelą, kad jis saugotų manyje malones. Ar jaučiuosi apdovanotas ir saugomas malonės dėka? Ar dabar gyvenu pašvenčiamojoje malonėje?

*   Įsižiūrėsiu į Mariją, kuri sumišusi klauso angelo žodžių. Įsisąmonina, jog Dievo valia, pasirodo, skiriasi nuo to, ką ji suplanavo kartu su Juozapu. Neatmeta sunkių Dievo žodžių. Pasilieka prie jų ir klausia.

*  Prisiminsiu akimirkas, kai turėjau daryti svarbius gyvenimiškus pasirinkimus. Ar pajėgiau „atsistoti maldoje“ ir prašyti Dievo šviesos? Kaip elgiuosi Dievo įkvėpimų, kuriuos man sunku priimti, akivaizdoje?

*   Marija susitaiko su Dievo planu tapti Išganytojo Motina. Pasitiki Dievo planais nepaisydama savo klausimų. Tiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų.

*   Nuoširdžioje maldoje patikėsiu save Marijai, savo ateitį, savo troškimus ir planus. Paprašysiu jos, kad padėtų man visa tai atiduoti Dievui. Sukalbėsiu Sveika, Marija.

 

 

IV Advento sekmadienis (B)

Prašyti vidinio ryšio su Dievu ir Jo žodžiu malonės

Lk 1, 26–38

*   Įsivaizduosiu Mariją, paprastą, jauną moterį, kuri gyvena mažai kam žinomame Nazarete. Pažvelgsiu į jos kasdienius paprastus darbus. Ji priklauso neturtingųjų klasei, nenujaučia besiartinantį apreiškimą.

*   Dievas su meile prisiartina prie kiekvieno žmogaus. Dažnai tai daro labai paprastai. „Dievui nėra negalimų dalykų.“ Mano kasdienybė gali būti gilaus susitikimo su Dievu vieta. Ar tuo tikiu?

*   Marija girdi ir pastebi, kad kasdienybėje Viešpats yra su ja. Pažvelgsiu į save įvairiose situacijose. Ar kasdien patiriu, kad Viešpats yra su manimi? Ar surandu laiko kasdien skaityti ir medituoti Jo žodį? Ar Jo žodis turi įtakos mano kasdienybės išgyvenimui?

*   Angelas pavadina Mariją „Malonės pilnoji“. Dievas mato žmogaus vidaus grožį, netgi tada, kai kitiems tai yra nepastebima. Kokie jausmai kyla, kai įsisąmoninu, jog Dievas pažįsta mane iki gelmių? Ar gyvenu malonėje? O gal apsimetinėju ir veidmainiauju?

*   Marija sumišusi ir išsigandusi apmąsto širdyje Dievo žodį. Ji kaip ir kiekvienas žmogus bijo ir jaučia pasipriešinimą norėdama atsiduoti Dievo valiai, kuri visiškai pakeičia žmogiškus planus. Tačiau nebėga nuo Dievo planų, bet svarsto, klausia ir nuoširdžiai ieško Jo valios.

*    Ar aš sąžiningai ieškau Dievo valios? Ar sugebėčiau priimti visus Jo planus mano atžvilgiu? Ko labiausiai bijausi? Pasikalbėsiu apie tai su Dievu.

*   Nuoširdžiame pokalbyje pakviesiu Mariją į savo kasdienybę, kad padėtų sąžiningai ieškoti Dievo valios. Dažnai kartosiu: „Marija, išmokyk mane ieškoti Dievo tarp kasdienių užsiėmimų.“

 

 

IV  Advento sav. pirmadienis

Prašyti žmogiško jautrumo ir paprastumo susitikus su kitu žmogumi

Lk 1, 46–56

* Žvelgsiu į Marija, kuri Elzbietos namuose tarp kasdienių patarnavimų patiria gilų džiaugsmą dėl Jėzaus, kurį nešioja po savo širdimi. Paprašysiu Marijos, kad leistų man dalyvauti jos dvasiniuose išgyvenimuose.

* Pastebėsiu Elzbietos veide džiaugsmą, kuriuo dalijasi su Marija. Dvi moterys, nuolankiai išgyvenančios Dievo artumą, su galia veikiantį jų gyvenimuose. Paprašysiu Marijos ir Elzbietos, kad išprašytų ramybės ir meilės malonės mano šeimai ir bendruomenei, ypač advento laikotarpiu.

* Kokie mano santykiai su artimaisiais, šeimoje ir bendruomenėje? Ar sugebu pirmas ištiesti ranką visiems žmonėms be išimčių? Ar yra tokių žmonių, kurių vengiu ir dėl įvairių priežasčių nesugebėčiau jiems patarnauti? Kokie tai žmonės? Nuoširdžioje maldoje paprašysiu Marijos, kad padėtų man prie jų priartėti.

* Žvelgsiu į Mariją, kuri pilna dėkingumo išlieja savo džiaugsmą Dievo akivaizdoje. Šlovina Jį už Jo gerumą ir gailestingumą. Jame ji atranda savo vertę ir orumą. Džiaugiasi savo pašaukimu.

* Dėmesingai ieškosiu Marijos dvasinio grožio himno MAGNIFICAT eilutėse. Kokie Dievo Motinos bruožai ypač mane paliečia? Žvelgsiu į ją ir sotinsiu savo širdį jos vidiniu grožiu.

* Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę maldą?

 

 

IV Advento sav. antradienis

Prašyti patirti tiesą, jog Dievas manęs troško dar prieš mano pradėjimą

Lk 1, 57–66

* Įeisiu į Elzbietos ir Zacharijaus namus, kad kartu su jais džiaugčiausi šv. Jono gimimu (57 eil.). Stebėsiuosi neįprastu reginiu: pagyvenusio amžiaus moteris laiko glėbyje savo kūdikį. Su tikėjimu kartosiu: „Dievui nėra nieko neįmanomo.“

* Pastebėsiu nustebusius kaimynus ir artimuosius (58 eil.). Stebuklingas šv. Jono gimimas primena man, kad kiekvienas gyvenimas yra Dievo stebuklas, yra Jo gailestingumo aktas. Ar pajėgiu stebėtis savo gyvenimu ir už jį dėkoti?

* Šv. Jono istorija byloja man, kad kiekvienas žmogaus gyvenimas turi „vardą“, kurį dar prieš jo pradėjimą Dievas nešioja savo širdyje. Prieš mamai nešiojant mane, Dievas pirmasis mane nešiojo savo širdyje. Džiaugsiuosi šia tiesa.

* Stebėsiuosi Elzbietos ir Zacharijaus laikysena, kurie laisvi nuo žmonių nuomonės spaudimo ištikimai pasilieka prie Dievo valios (59–63 eil.). Zacharijus netrukus patiria tos ištikimybės vaisius. Kartu su juo šlovinsiu Dievą.

* „Jį tikrai globojo Viešpaties ranka“ (66 eil.). Šv. Jono gyvenimas primena man, kad Dievas angažuojasi, dalyvauja žmogaus istorijoje. Pažvelgsiu į savo istoriją. Prašysiu Dievo, kad padėtų įžvelgti Jo veikimą mano gyvenime.

* Šv. Jonas augo ir dvasia tvirtėjo. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinį augimą? Kas mane dvasiškai sustiprina, o kas silpnina? Parašysiu šv. Jono, kad melstųsi šiandien kartu su manimi žodžiais: „Galingasis Dieve, sustiprink mano dvasią.“

 

 

KŪČIOS

Prašyti stipraus Dievo ilgesio ir džiaugsmo besiartinant šventai Nakčiai

Lk 1, 67–79

* Įsiklausysiu į Zacharijaus maldą, kuri paruošia mane Dievo „apsilankymui“. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad pripildytų mane vigilinio Išganytojo ilgesio.

* Zacharijus šlovina Dievą, jog pažadino galingą gelbėtoją jo namuose. Mąstysiu apie savo namus. Ar pajėgiu šlovinti Dievą už viską, ką jis daro mano gyvenime? Ar pastebiu Jo išganingą galią? Už ką norėčiau Jį šlovinti labiausiai?

* Zacharijus išvardija gėrybes, kuriomis Dievas jį apdovanojo: išgelbėjo nuo priešų, nuo baimės, parodė gailestingumą, atminė sudarytą sandorą, davė jam sūnų ir patikėjo ypatingą misiją. Pasiliksiu jo džiaugsme.

* Pamėginsiu išvardyti Dievo akivaizdoje didžiausias geradarybes, kurias patyriau savo gyvenime Jo dėka. Išvysiu Jo ištikimą meilę ir rūpinimąsi manimi. Džiaugsiuosi savo pašaukimu.

* Kartu su Zachariju šlovinsiu Dievo nuoširdų gailestingumą, su kuriuo kasdien mane aplanko siųsdamas man Jėzų – Tekančią Saulę. Nori mane išvesti iš mano gyvenimo tamsybių.

* Jėzus nori gimti vidury nakties, kad susitiktų pirmiausia su tais, kurie gyvena šešėlyje ir mirties tamsoje. Pakviesiu Jėzų į tamsiausias mano gyvenimo vietas ir prašysiu, jog perkeistų jas į šventą Naktį, Jo gimimo Naktį!

* Ar kas nors manyje man kelia nerimą, užgožia džiaugsmą ir Išganytojo laukimą? Pasakysiu apie tai Jėzui. Prisiglausiu prie Jo ir kantriai kartosiu: „Nukreipk man žingsnius į ramybės kelią.“

 

 

Kalėdos (nakties Mišioms)

Prašyti, kad giliai pergyventume tiesą, jog Jėzus gimė dėl mūsų.

Lk 2, 1-14

• Įsivaizduosiu žmonių būrius, einančius užsirašyti į savo miestą. Surasiu minioje Kūdikio laukiančią Mariją ir Juozapą. Apmąstysiu ramybę ir kantrumą kelionės nepatogumuose.

• Ateina naktis. Įeisiu kartu su jais į tvartelį, kuriame rado sau prieglobstį. Įsisąmoninsiu, kad Marija gimdo Jėzų gyvulių tvarte, kur dvokia. Stebėsiu su kokia meile vysto Jį vystyklais ir deda į ėdžias.

• Prieisiu prie ėdžių, kuriose verkia Naujagimis. Atsistosiu arti Marijos ir Juozapo, kad kartu su jais galėčiau įsižiūrėti į Jėzų. Būsiu maldos ir adoracijos tyloje. Kokie susijaudinimai kyla mano širdyje?

• Vaizduotėje persikelsiu į laukus, kur piemenys gano savo bandą. Prisiartinsiu prie jų. Jie yra sušalę ir pavargę. Įsiklausysiu į jų paprastus, grubius pokalbius. Įsisąmoninsiu, kad Geroji Naujiena pirmiausia yra paskelbiama jiems.

• Pagalvosiu apie įvairias pasaulio vietas, kuriose žmonės gyvena landynėse, skurde ir alkani. Melsiuosi už juos, kad jie tą naktį galėtų patirti Dievo artumą, paguodą ir meilę. Įsimąstysiu į tuos žodžius ir kartosiu juos tol, kol mano širdis prisipildys jais. Ar yra manyje gilus įsitikinimas, kad Jėzus gimsta dėl manęs?

• Kūdikėlis yra man Dievo ženklas. Dievas ateina pas mane per trapumą ir silpnumą – dreba iš šalčio, verkia. Jo pirma vieta yra ėdžios.

• Paimsiu Jėzų į glėbį. Pajausiu Jo švelnaus kūnelio drebėjimą. Priglausiu Jį prie savęs ir kartosiu Jam savo maldą: „Myliu Tave. Tikiu, kad Tu esi mano Išgelbėtojas. Atiduodu Tau kiekvieną savo silpnumą“.

 

 

Kalėdos (ryto Mišios)

Prašyti malonės, kad pažintume Dievo valią paprastuose dienos įvykiuose.

Lk 2, 15-20

• Prisiartinsiu prie piemenų, kuriuos šią naktį pažadino nepaprasta šviesa iš dangaus. Stebėsiu jų išsigandusius veidus ir akis. Yra persiėmę tuo, ką jiems pasakė angelas. Bėga į Betliejų pamatyti Kūdikio – Mesijo. Bėgsiu ir aš kartu su jais...

• Įsisąmoninsiu, kad Dievas ateina į mano kasdienybę netikėtai. Dažnai kaip „kūdikis“ – paprastuose ženkluose ir įvykiuose. Kaip Jis man apsireiškė praėjusiomis dienomis? Kaip aš į tai reagavau?

• Įsižiūrėsiu į piemenis, „bėgančius“ į tvartelį. Stebėsiu jų reakciją, pamačius ėdžiose Kūdikėlį. Įsiklausysiu į jų žodžius – kaip susijaudinę pasakoja apie tai, ką jiems pasakė angelas. Visi stebisi.

• Prisiminsiu situacijas, kada kas nors man pasakojo apie savo Dievo patirtį. Kokia buvo tada mano reakcija? Ar savo šeimoje, bendruomenėje kalbamės apie Dievą? Ar sugebu pasidalinti savo Dievo patirtimi?

• Atsistosiu arti Marijos ir stebėsiu susikaupimą Jos veide. Klausosi, tyli ir meldžiasi. Slepia ir svarsto savo širdyje žmogiškai nesuprantamą Dievo veikimą. Pasinersiu į Jos tylą ir melsiuosi karu su Ja.

• Ką galiu pasakyti apie savo dvasios stovį, kai užklumpa mane nesuprantami dalykai, kai negaliu suvokti viso to, kas darosi, kai turiu priimti tai, kas priešinasi mano lūkesčiams? Kokia tada yra mano malda?

• Prisiartinsiu prie piemenų, kurie grįžta kupini džiaugsmo ir už viską šlovina Dievą. Paprašysiu Marijos, kad padėtų man dėkoti už kiekvieną kasdienybės akimirką: Šlovinu Tave, Dieve ir už tai, ko nesuprantu.

 

 

Kalėdos (dienos Mišios)

Prašyti džiaugsmo, kylančio iš Jėzaus buvimo mano gyvenime.

Jn 1, 1-18

• Jonas jau pirmuose savo Evangelijos žodžiuose pareiškia, kad Jėzus, kuris ateina dėl manęs į šį pasaulį, yra tas pats Žodis, kuris sukūrė ir palaiko pasaulį dėl manęs. Žodis, kuris neperstojamai veda mano gyvenimą iš chaoso ir palaiko mano gyvybę. Ar tikiu tuo?

• „Jame buvo gyvybė“. Įsisąmoninsiu, kad kiek kartų su tikėjimu priimu Žodį, tiek kartų leidžiu Dievui gimti mano gyvenime. Ar aš ilgiuosi Žodžio? Ką galiu pasakyti apie savo trokšimą Žodžio?

• Dievo Žodis yra šviesa. Nėra mano širdyje tokios tamsos, kurios ji nenugalėtų. Surasiu Biblijoje žodžius, kurie mano gyvenimui suteikė ypatingos šviesos ir įkvėpimų.

• „Buvo Dievo siųstas žmogus“. Prisiminsiu savo širdyje tuos žmones, kurie didžiausiuose mano gyvenimo pasimetimuose, tamsumuose ir krizėse padėjo iš naujo man pamilti gyvenimą ir surasti jo prasmę. Kas tai buvo?

• Jėzus atėjo į pasaulį ir Jo nepažino. Atėjo pas savuosius ir nebuvo priimtas. Į savo privatų gyvenimą įsileidžiame tik tuos, kuriuos mylime. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninius santykius su Jėzumi?

• „Mes regėjome Jo šlovę“. Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris tapo Kūdikėliu. Mąstysiu apie Jo silpnumą, trapumą ir švelnumą. Žodis, kuris sukūrė pasaulį, negali įeiti į mano gyvenimą be mano leidimo.

• „Visiems, kurie Jį priėmė davė galią“. Paimsiu mažą Jėzų į glėbį ir priglausiu prie savęs. Pakviesiu Jį naujai į savo gyvenimą. Paprašysiu Mariją, kad saugotų manyje meilę Jėzui – Žodžiui, kuriame yra gyvenimas.

 

 

Šv. Steponas (gruodžio 26d.). Prašyti ištikimybės Jėzui iki galo

Mt 10, 17-22

* Atsistosiu šalia mokinių, kuriuos Jėzus ruošia į misiją. Žvelgsiu į jų susijaudinusius veidus. Išgirsiu žodžius, kurie liudija sunkias patirtis. Ištikimybė Jėzui bus išbandyta netgi artimųjų atmetimu.

* Susimąstysiu, kad tuos pačius žodžius Jėzus sako man. Siunčia mane kaip avį tarp vilkų. Kokioje aplinkoje man sunkiausia gyventi pagal Evangeliją? Kas man yra didžiausias ištikimybės išbandymas? Kaip jį įveikiu?

* Ar buvau teisiama arba kentėjau dėl Jėzaus? Kokiomis aplinkybėmis ir nuo ko? Pavesiu Jėzui visus tuos žmones, nuo kurių kentėjau dėl Jėzaus.

* „Nesirūpinkite...“. Ilgiau sustosiu ties tais žodžiais. Kas dabar man labiausiai kelia nerimą ir stumia į nusivylimą? Pakalbėsiu apie tai su Jėzumi.

* Jėzus pažada duoti savo Dvasią, kuri visada bus su manimi silpnumo momentais. Prisiminsiu tuos momentus, kai aiškiai jaučiau Jo buvimą. Kaip man tada sekėsi? Ar galiu Jam dabar atsiduoti, pasitikėti Juo nepriklausomai nuo dabartinės gyvenimo situacijos?

* Tik gilus ryšys su Jėzumi gali būti man ramstis, o visi kiti ryšiai, netgi su pačiais artimaisiais žmonėmis, gali nuvilti. Peržvelgsiu visus savo ryšius. Kokią vietą užima Jėzus? Koks asmuo man yra brangiausias gyvenime?

* Tik Jėzus gali mane išgelbėti ir apsaugoti. Ištikimybė Jam visada bus atlyginta. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atiduosiu Jam savo gyvenimą. Dažnai kartosiu: „Apsaugok mane nuo neištikimybės, nes Tau atsiduodu.“

 

 

Šv. Jonas, apaštalas (gruodžio 27d.). Prašyti gilios susitikimo su gyvu Jėzumi patirties

Jn 20, 1–8

• Meditacijos pradžioje įsisąmoninsiu, kad nesugebu iki galo įsijausti į Magdalenos ir apaštalų skausmą po Viešpaties mirties. Aš apie tą įvykį mąstau, žinodamas tiesą apie prisikėlimą. Jiems laikas nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų buvo tikras košmaras.

• Kad giliau galėčiau su jais išgyventi tą dramatišką momentą, galiu prisiminti asmenines dvasinės dykumos patirtis, kai visiškai nejausdamas dvasinės paguodos gyvenau su nevilties jausmu užsidaręs savyje.

• Sustosiu ties tuo momentu, kai Magdalena pastebi, kad kapas yra tuščias. Pastebėsiu, kaip apimta nevilties bėga pas Petrą ir Joną ieškodama pagalbos.

• Pagalvosiu apie visus pasimetusius, kurie ieško Jėzaus ir nepatyrė dar Jo prisikėlimo. Ar mano aplinkoje yra tokių žmonių? Kas jie tokie? Karštoje maldoje atiduosiu juos Jėzui.

• Stebėsiu Petrą ir Joną. Pastebėsiu jų veidų išraišką, kai iš Magdalenos išgirsta, kad Viešpaties nėra kape. Iš pradžių eina, o paskui bėga prie kapo.

• Atsiminsiu savo gyvenimo situacijas, kai jaučiau didelį troškimą Jėzaus, kai po dvasinės dykumos laiko norėjau iš naujo sutikti Jį gyvą. Papasakosiu Jėzui apie savo išgyvenimus.

• Įsivaizduosiu momentą, kai apaštalai atbėgo prie kapo ir pamatė, kad jis yra tuščias, ir kaip gimsta tikėjimo kibirkštėlė, kad Jis gyvas. Gyvenimas jiems įgauna kitą prasmę.

• Padėkosiu Jėzui už kiekvieną, net mažiausią paguodos malonę, už kiekvieną tikėjimo kibirkštėlę, pažadinusią troškimą gyventi dėl Jo.

 

 

Šventoji Šeima: Jėzus, Marija ir Juozapas

Prašyti įsimylėjusios Jėzų širdies

Lk 2, 22–40 * Įsižiūrėsiu į Mariją ir Juozapą, kurie atneša kūdikėlį Jėzų į šventyklą. Marija supranta, kad paaukoja Dievui savo pirmą ir vienintelį vaiką. Žino, kad negali Jo pasilaikyti sau. Ką tuo metu ji galėjo jausti kaip motina. Pabandysiu pasikalbėti su Marija apie jos išgyvenimą šventykloje.

* Kontempliuosiu Mariją kaip nuostabios meilės Motiną, kuri brangiausią jai asmenį sugeba atiduoti Dievui. Nepasilaiko vaiko sau. Ar gebu mylėti žmones, nepasiglemždamas jų sau? Ar nemanipuliuoju kito žmogaus meile? Ar esu laisvas nuo netvarkingų prisirišimų prie asmenų ir daiktų?

* Stebėsiu Simeoną ir Oną, kurie iki senyvo amžiaus su kantrybe laukė Dievo pažado išsipildymo. Po ilgų laukimo metų jų ištikimybė buvo apdovanota. Ką galiu pasakyti apie savo pasitikėjimą Dievu? Ar tikiu, kad Jis niekada nepavėluos vykdydamas savo pažadą? Ar neprievartauju Dievo, kad vykdytų mano prašymus? Ar neabejoju Jo ištikimybe?

* Pasistengsiu įsivaizduoti save Simeono vietoje. „Paimsiu“ iš Marijos mažą Jėzų ir apglėbsiu Jį. Pasistengsiu tokią patirtį išgyventi ilgesnį laiką. Ar lengva man yra įsivaizduoti save, laikantį glėbyje Jėzų? Kokie jausmai kyla?

* Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Jėzumi? Ar ilgiuosi Jo? Ar ieškau artimo ryšio su Juo maldoje? Kas man labiausiai trukdo kurti artimą ryšį su Jėzumi?

* Atiduosiu save, savo šeimą ir bendruomenę Šventajai Šeimai, kad galėtume augti išmintimi ir stiprėti, kad Dievo malonė ilsėtųsi manyje.

 

 

Gruodžio 29 d.

Prašyti Jėzų mylinčios širdies

Lk 2, 22–35

* Stebėsiu Mariją ir Juozapą, kurie atnešė į šventyklą Kūdikėlį Jėzų. Marija žino, kad paaukoja Dievui savo pirmą ir vienintelį kūdikį. Supranta, jog negali Jo pasilikti sau. Ką galėjo tada jausti būdama Motina? Pabandysiu pasikalbėti su Marija apie jos jausmus šventykloje.

* Mąstysiu apie Mariją – „meilingąją Motiną“, kuri geba tai, kas Jai brangiausia, paaukoti Dievui. Nepasilieka vaikelio sau. Ar gebu mylėti žmones jų nepavergdamas ir nepririšdamas prie savęs? Ar nemanipuliuoju kito žmogaus meile? Ar esu laisvas nuo netvarkingų prisirišimų prie žmonių ir daiktų?

* Stebėsiu Simeoną ir Oną, kurie net iki senyvo amžiaus kantriai laukia Dievo pažadų išsipildymo. Po daugelio jų laukimo metų ištikimybė yra atlyginama. Ką galiu pasakyti apie savo pasitikėjimą Dievu? Ar tikiu, kad Jis niekada nepavėluoja įvykdydamas savo pažadus? Ar nereikalauju, kad Dievas vykdytų mano prašymus? Ar neabejoju Jo ištikimybe?

* Pabandysiu save įsivaizduoti Simeono vietoje. „Paimsiu“ iš Marijos mažytį Jėzų į savo glėbį. Taip pasistengsiu išbūti ilgesnį laiką. Ar lengva save įsivaizduoti laikantį glėbyje mažylį Jėzų? Ką jaučiu (išgyvenu) tuo metu?

* Ką galiu pasakyti apie savo santykius su Jėzumi? Ar ilgiuosi Jo? Ar ieškau artimo ryšio su Juo maldoje? Kas man labiausiai trukdo užmegzti artimą ryšį su Jėzumi?

* Atiduosiu save, visą savo šeimą ir bendruomenę Šventajai Šeimai, kad mes stiprėtume ir augtume išmintimi, kad Dievo malonė visada būtų su mumis.

 

 

Gruodžio 30 d.

Prašyti uolumo žengiant dvasiniu keliu

Lk 2, 36–40

• Per Dievo gimimo oktavą Bažnyčia skaito Dievo žodį apie pranašę Oną. Duoda man moters pavyzdį, kuri visą gyvenimą laukė Išganytojo atėjimo. Žvelgsiu į tą nepaprastą moterį savęs klausdamas, kuo esu į ją panašus, o kuo jai visai neprilygstu?

• „Ji nesitraukdavo iš šventyklos.“ Ona moko mane, kaip reikia būti šventuose vietose, kuriuose galiu pagilinti savo jautrumą šventiems dalykams ir Dievo buvimui. Ar mano gyvenime yra tokių šventų vietų (bažnyčia, koplyčia, maldos vieta), kuriose galiu susitikti su Įsikūnijusiu Dievu?

• „Tarnaudama Dievui per naktis ir dienas pasninkais ir maldomis.“ Pranašė Ona man primena, kad karšta malda ir pasninkas yra ypatingos rūšies tarnystė. Ar tikiu jų galia ir verte? Ką galiu pasakyti apie savo maldą ir pasninką savo gyvenime?

• „Ji tuo pat metu priėjusi.“ Ona yra budėjimo ir maldos žmogus ir todėl sugeba atpažinti Dievo atėjimo momentą. Prašysiu pranašės Onos užtarimo, kad niekada neprasilenkčiau su ateinančiu Dievu.

• „Šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems.“ Karšta Onos malda veda ją į karštą liudijimą. Ar mano malda virsta liudijimu mano gyvenime? Ar trokštu su kitais dalintis Jėzaus patirtimi?

• Antroje šios Evangelijos dalyje esu kviečiamas kontempliuoti šventąją Šeimą, kuri išgyvena savo kasdienybę Galilėjoje. Įsivaizduosiu Jėzų įvairiuose gyvenimo etapuose. Įsisąmoninsiu, kad Dievo Sūnus, panašiai kaip ir aš, patiria visus žmogiškus išgyvenimus.

• Įeisiu į Jėzaus namus Nazarete. Prisiartinsiu prie Jėzaus ir karštai Jo prašysiu: „Suteik man stiprybės ir išminties, kad visada išlaikyčiau vidinę jaunystę ir dvasinio augimo troškimą.“

 

 

Gruodžio 31 d.

Prašyti tokios širdies, kuri galėtų priimti Dievo žodį ir jo klausyti

Jn 1, 1–18

• Sužadinsiu norą išgyventi tą meditaciją su apaštalu Jonu šlovinimo dvasia. Džiaugsiuosi tiesa, kad Dievo žodis nori su visa savo galia ateiti į mano mintis, troškimus ir planus. Kiekvieną kartą, kai atverčiu šv. Raštą, galiu būti tikras, kad Dievas duoda man savo Žodį.

• „Pradžioje buvo Žodis.“. Dievas ištarė mano vardą, kad gyvenčiau. Ar tikiu, kad kiekvienos dienos pradžioje su meile ištaria mano vardą? Ar leidžiu Dievui, kad Jo Žodis būtų kiekvieno mano sumanymo, sprendimo ir darbo pradžia?

• Jo Žodyje yra mano gyvybė. Yra šviesa, kuri geba išvesti mane iš bet kokios tamsumos. Ar tikiu Žodžio galia? Ar tikrai ieškau Jame šviesos ir tiesos savo gyvenimui?

• Dievas kasdien man siunčia savo Žodį. Ar stengiuosi pažinti Jį maldoje? Ar skiriu laiko Dievo žodžio meditacijai? Ar turiu troškimą priimti tiesą, nors kartais ji būna sunki ir skaudi?

• Dievo žodis yra veiksmingas. Tampa kūnu mano kasdienybėje, kada tik Jį priimu ir stengiuosi būti Jame. Kasdien gali duoti man jėgų. Klausydamasis Jo, galiu patirti, kad esu mylimas Dievo vaikas.

• Jėzus, įsikūnijęs Žodis, nebuvo priimtas. Daugelis netikėjo, kad gali ateiti taip paprastai. Įsisąmoninsiu, kad kasdien Jis kalba man per paprastus įvykius, situacijas. Jeigu nepatikėsiu, kad kalba man pilkoje kasdienybėje, tai galiu prasilenkti, neatpažinti Jo, kaip Betliejaus žmonės. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atnaujinsiu troškimą dažniau medituoti Dievo žodį. Prašysiu kasdienybėje jautrumo Žodžiui. Nustatysiu konkretų laiką, kada galėčiau medituoti Dievo žodį.