Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas

Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“. (Jn 20, 23)

Atgailos (Sutaikinimo) sakramentas yra skirtas kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Šis sakramentas yra svarbus žmogaus išganymui. Bažnyčioje jis švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias.

Atgailos sakramento reikia eiti tada, kai nusidedama, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę.

Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti; už jas gailėtis; ryžtis nebenusidėti; nuodėmes išpažint; ir už jas atsilyginti.

Mūsų bažnyčioje išpažinčių klausoma prieš kiekvienas Šv. Mišias.

-----------------------------------------------------------------------------------------------

Kaip atlikti išpažintį

Jei turime 10 minučių pasiruošti išpažinčiai, 7 iš jų geriau praleisti maldoje, žvelgiant i Jėzų. Paskui, jo meilės šviesoje, prisiminkime savo nuodėmes, visus blogus įpročius ir dėl jų nuoširdžiai gailėkimės. Išpažinčiai pasiruošti labai naudingos ir maldaknygės.

Prieš išpažintį, kunigui laiminant, persižegnojame. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname žodžiais: Garbė Jėzui Kristui.

Po to tikintysis tęsia: „Išpažinties buvau prieš…(pvz.: prieš 3 mėnesius), nuodėmių atleidimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusidėjau šiomis nuodėmėmis…(išvardija nuodėmes).

Tuomet nuoširdžiai išsakome visas nuodėmes. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus ir sunkiąsias nuodėmes. Neužtenka bendrai išvardinti tik polinkius. Išsakome visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Kunigas besąlygiškai saugo išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai klausome kunigo.

Kai kunigas teikia atleidimą, atsiprašome Dievą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės(io)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančio ir suteikia atleidimą tardamas: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir priskėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš nuodėmių vardą Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, iš Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas atsisveikina panašiais žodžiais: Viešpats atleido tau tavo nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkojame Dievui.

Užmiršus kokią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį.

Išpažinties pabaigoje kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga. Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atgailos vaisius, šią meilės stoką būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžkime vengti nuodėmių ir stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti suklupti. O jei vėl parpultume, kelkimės ir eikime prašyti atleidimo. Nuodėmių atleidimui tai pat būtinas skriaudos atlyginimas.