Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras: AMŽIAIS NĖRA GIRDĖTA, KAD APLEISTUM BENT VIENĄ, KIURIS ŠAUKIASI TAVO PAGALBOS (Žolinė, Pivašiūnai, 2019-08-22)

Pamokslas Žolinės aštuondienio užbaigos Mišiose Pivašiūnų bažnyčioje

1954 m., minint 100 metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, Popiežius Pijus XII visoje Katalikų Bažnyčioje įvedė Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę, kuri minima rugpjūčio 22 dieną. Ši šventė buvo įvesta praėjus tik keturiems metams po kitos, Pijaus XII paskelbtos Marijos Ėmimo į dangų dogmos.

Iš pirmo žvilgsnio gana abstraktus Karalienės titulas paaiškėja, kai prisimename Marijos garbei skirtąją litaniją. Ten analogišku vardu Marija tituluojama angelų, patriarchų, pranašų, apaštalų, išpažinėjų, kankinių, išpažinėjų Karaliene. Marijos ypatingumas slypi tame, jog Ji tikrąja žodžio prasme yra svarbiausioji iš visų šventųjų. Marijos Karalienės minėjimas kreipia mūsų dėmesį į šį Marijos vaidmenį tikinčiųjų bendrijos gyvenime. Vienas iš šių tikėjimo turtų yra Mergelės Marijos užtarimas. Gerai žinome apie stebuklus, kuriuos Ji atliko istorijos eigoje. Dažni Marijos apsireiškimai, taip pat yra ženklas, jog savo kasdieninio buvimo aplinkybėse dažniau turėtume kreiptis į Mariją.

Šiandien ne apie kardelius, bet apie kitas gėles – rožes. Nė vienas esame dovanojęs ar gavęs rožių... Rožės gražus ir stiprų aromatą skleidžiantis žiedas, bet jos kotas pilnas dyglių... Ankstyvųjų kankinių laikais, jaunos mergelės, per Koliziejaus smėlį einančios mirčiai, apsirengdavo Šventiškai ir papuošdavo galvas rožių vainikais. Naktimis tikintieji surinkdavo šiuos vainikus ir melsdavosi prie jų - kiekvienai rožei po maldą.

Toli Egipto dykumose eremitai ir atsiskyrėliai taip pat skaičiuodavo maldas, tik karūnas verdavo iš mažų akmenukų - šią praktiką perėmė ir musulmonai. Iš šio papročio rišti dvasines puokštes kilo rožinio malda, nes rožinis reiškia „rožių vainiką". Rožinio karoliukai ne visada reiškė tas pačias maldas. Rytų Bažnyčioje rožinis buvo vadinamas akatistu. Tai liturginis himnas, kurį sudaro daugybė kreipinių į mūsų Viešpaties Motiną, kuriuos sujungia Viešpaties gyvenimo scenos, apmąstomos kartojant maldas. Vakarų Bažnyčioje šv. Brigita iš Airijos naudodavo rožinį, sudarytą iš „Sveika Marija" ir „Tėve mūsų" maldų. Taip pradėjo formuotis šiandien mums pažįstamas rožinis...

Nuo ankstyvųjų dienų Bažnyčia prašydavo tikinčiųjų melstis psalmėmis, jų yra 150. Šis paprotys vis dar likęs tarp kunigų ir vienuolių, kurie kasdien perskaito kai kurias iš jų, vad. Liturginėmis valandomis. Bet anksčiau, kai tikintieji neturėdavo knygų, jiems būdavo sunku prisiminti 150 psalmių. Tad norėjo kuo nors jas pakeisti. Ir jas pakeitė šimtu penkiasdešimt „Sveika Marija" maldų. Pagal akatisto pavyzdį suskaidė jas į penkiolika paslapčių po dešimt maldų. Kiekviena paslaptis būdavo kalbama apmąstant vis kitą mūsų Viešpaties gyvenimo įvykį. Norint atskirti paslaptis vieną nuo kitos, paslaptis būdavo pradedama „Tėve mūsų", o užbaigiama Trejybės pagarbinimu.

Šv. Dominykas, miręs 1221 metais, iš Švenčiausiosios Motinos gavo nurodymą skleisti tokį pamaldumo būdą dėl sielų gerovės, blogio nugalėjimo ir Šventosios Motinos Bažnyčios klestėjimo ir taip paliko mums dabar žinomą klasikinės formos rožinį.

Praktiškai visos rožinio maldos, kaip ir Kristaus gyvenimo detalės, kurias apmąstome jas kalbėdami, randamos Šventajame Rašte. Pirmoji „Sveika Marija" dalis yra ne kas kita, kaip angelo žodžiai Marijai (sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi), toliau yra Elzbietos žodžiai Marijai jos apsilankymo metu (Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius). Išimtis yra tik paskutinė „Sveika Marija" dalis – (Šventoji Marija, Dievo motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą). Ji buvo pridėta vėlyvaisiais viduramžiais. Europą siaubusi juodoji mirtis, nušlavusi trečdalį jos populiacijos, skatino tikinčiuosius šauktis mūsų Viešpaties Motinos apsaugos, kai dabarties akimirka ir mirtis buvo beveik tapačios.

Marija, pasirodžiusi Fatimoje 1917-ai-siais dėl dorovinio nuosmukio ir žinodama ateinant didžią bedievystę po žodžių: „Garbė Dievui - Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasia" ji paprašė pridėti: „Išgelbėk mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikalingas tavo gailestingumas."

Šv. Bernardo žodžiai: „ Amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kuris bėga prie tavęs“ Kai kurie žmonės yra nepatenkinti, kad rožinio maldoje daug pasikartojimo. „Tėve mūsų" ir „Sveika Marija" kartojamos taip dažnai, kad malda darosi nuobodi...

Nuostabi tiesa yra ta, kad neįmanoma kartotis sakant: „Aš tave myliu." Kadangi kitoje erdvėje ateina kita akimirka, tai žodžių reikšmė taip pat šiek tiek pakinta. Mama sako sūnui: „Tu geras berniukas." Galbūt ji yra tai sakiusi tūkstantį kartų anksčiau, bet žodžiai kaskart reiškia vis ką kita, pati asmenybė kaskart kitaip juos pasitinka, nes vis kitos aplinkybės sukelia vis kitus jausmus. Meilė, nors vienodai išreiškiama, nėra monotoniška. Protas sugeba daugžodžiauti, bet ne širdis.

Kartodami rožinį, sakome Dievui, Trejybei, įsikūnijusiam Išganytojui ir Švenčiausiajai Motinai: „Myliu tave, myliu tave, myliu tave." Sulig kiekviena paslaptimi tai reiškia vis naujus dalykus, nes mūsų protas vis kitaip suvokia Išganytojo meilę, gilinasi į vis kitą meilės paslaptį - nuo Įsikūnijimo, kai Jis tampa vienu iš mūsų, iki kryžiaus, kur Jis kenčia už mus ir Dangun Žengimo, kai užtaria mus dangiškajam Tėvui. O ir kas gali pamiršti, kad baisiausios agonijos metu Jis pats pakartojo maldą kelis kartus?

Rožinis ypač gražus dėl to, kad nėra tik lūpų malda. Meldžiasi ir mintis. Kartais galima išgirsti, kaip įspūdingos kalbos metu fone groja graži muzika sustiprindama ir sukilnindama sakomus žodžius. Tas pats pasakytina ir apie rožinį. Kol kalbamos maldos, širdis negirdi šios muzikos, ji vis iš naujo mąsto apie Kristaus gyvenimą savojo gyvenimo ir poreikių šviesoje. Kaip virvelė laiko kartu karoliukus, taip ir mąstymas maldą. Dažnai kalbame su žmonėmis galvodami apie ką nors kita. Tačiau kalbėdami rožinį ne vien kalbame, bet ir mąstome maldas. Betliejus, Galilėja, Nazaretas, Jeruzalė, Golgota, Kalvarija, Alyvų kalnas, Dangus - visa tai regime mintimis, lūpoms tariant žodžius. O rožinis kviečia mūsų pirštus, lūpas ir širdį groti vieną didžiulę meilės simfonija, todėl tai yra viena didingiausių žmonijos sukurtų maldų. Rožinis itin vertingas daugybei:

1. Nerimaujantiems. Nerimas yra harmonijos tarp kūno ir proto trūkumas. Dievas norėjo, kad tiesos, kurias mes suprantame, būtų išreiškiamos darbais. „Žodis tapo Kūnu" - štai laimingo gyvenimo paslaptis. Bet dvasinio sielvarto akimirkomis tūkstančiai minčių sukasi be jokios tvarkos ir paguodos, nerasdamos nei vidinės, nei išorinės išeities. Siekiant nugalėti šį vidinį sutrikimą, psichiatrai II pasaulietiniame kare traumuotus kareivius mokydavo megzti ir dirbti rankdarbius, kad per ritmišką pirštų judėjimą galėtų išsilieti slopinamos vidinės mintys.

Tai iš tiesų padeda, bet tėra dalis gydymo. Nerimas ir sielvartas negali būti gydomi vien tik rankų judėjimu. Turėtų būti sąlytis su dieviškosios galios Šaltiniu. Tokioms paklaikusioms, nelaimingoms, įsibaiminusioms ir suirzusioms sieloms rožinis yra pati geriausia terapija būtent dėl to, kad vienu metu įtraukia tris galias - fizinį judėjimą, balsą ir dvasią. Pirštai, liesdami karoliukus, primena, kad netgi tokia smulkmena gali būti išnaudojama maldai. Tai fizinis maldos aspektas. Lūpos juda sutartinai su pirštais. Tai antrasis arba balsinis maldos aspektas. Jei pirštai ir lūpos juda sutartinai, netrukus prabils dvasia, o malda pasieks širdį.

Lėktuvams reikalingas pakilimo takas. Tą pačią funkciją maldoje atlieka rožinio karoliukai -tai fizinis pakilimo takas dvasiniam aukščiui pasiekti. Šis ritmas ir saldi monotonija teikia kūnui ramybę ir sutelkia jausmus į Dievą. Nustebsite pamatę, kaip karoliukas po karoliuko ir pradėsite kopti iš savo nerimo iki pat Meilės širdies sosto.

2. Intelektualams ir nemokytiems. Iš rožinio gaunama dvasinė nauda priklauso nuo dviejų aplinkybių: pirma, nuo Kristaus gyvenimo džiaugsmų, sielvartų ir šlovės suvokimo; antra, nuo užsidegimo ir meilės, su kuria meldžiamasi.

Kadangi rožinis yra ir proto, ir lūpų malda, jame gali maudytis intelekto drambliai, bet iš jo gali gurkšnoti ir mažučiai paprasti paukšteliai.

Dažnai nutinka, kad paprastos širdys meldžiasi geriau už mokytąsias, bet ne dėl to, kad protas trukdytų melstis, bet kad jis gimdo puikybę, kuri griauna maldos dvasią. Kaip vyrai, kurie žinodami turį geras žmonas, ne visada jas myli, taip ir filosofai ne visada meldžiasi taip, kaip galėtų, ir jų Žinios tampa bevaisės. Rožinis yra didelis tikėjimo išmėginimas, tai paslaptis ir tikėjimo išbandymas, kriterijus, kuriuo matuojamas nuolankumas. Krikščionio žymė yra pasiryžimas ieškoti dieviškumo kūdikio lopšyje, Kristaus buvimo tarp mūsų duonos ir vyno pavidalu suvokimas ir mąstymo malda, padedant karoliukų vėriniui. Kuo gilesnis nuolankumas, tuo gilesnis tikėjimas. Švenčiausioji Motina dėkojo savo dieviškajam Sūnui, nes Jis pažvelgė į jos nuolankumą.

Meilei nėra skirtumo tarp protingųjų ir paprastųjų. Mokytieji gali protingiau kalbėti apie meilę nei naivieji, bet jų jausmai nėra turtingesni. Teologas gali daugiau žinoti apie Kristaus dieviškumą, bet paprasta širdis išgyvena jį geriau. Rožinis - tai išsilavinusiųjų ir nemokytųjų susitikimo vieta, kur paprastos širdys mokosi išminties, o išlavinti protai mokosi mylėti.

3. Ligoniams. Kai kyla karštis ir maudžia visą kūną, protas nebepajėgia skaityti, žmogus net nenori būti kalbinamas, bet širdis trokšta išsakyti tai, ką jaučia. Kadangi atmintinai temokama labai nedaug maldų, o jų kartojimas sergant vargina, gera turėti tokią maldos formą, kur žodžiai sutelkia arba veda į mąstymą. Tokiomis akimirkomis didžiulę paguodą suteikia jau vien rožinio laikymas ar kryželio glostymas. Kadangi maldas mokame atmintinai, jos gali lietis iš širdies išpildant Šventojo Rašto įsakymą „melstis nuolat". Karo belaisviai, tremtiniai, prisiminkime pal. Teofilių, kuris, nors ir trūko maisto, iš duonos pasigamino rožinio karoliukus ir suvėręs ant siūlo kasdien šia malda stiprindavo save ir šalia esančius. Per rožinį gali būti pašventintos visos beprasmės gyvenimo akimirkos.

Rožinis yra aklųjų knyga, kurioje siela perskaito didingiausią meilės dramą, kokią tik yra matęs pasaulis, tai paprastų širdžių knyga, atskleidžianti paslaptis ir mokanti išminties, džiuginančios labiau nei kitų išsilavinimas, tai senu žmonių knyga, kurių akys užsimerkia šio pasaulio šešėliams ir atsiveria kitai tikrovei. Ir visgi, rožinio galios neįmanoma apsakyti. Ją reikia patirti...

4. Tai evangelizacinė malda. Nors ją dažniausiai kalbame vieni (išskyrus spalio mėnesį arba bažnyčiose sekmadieniais), šis maldos įrankis yra iškalbingas. Tik pagalvokime kaip reaguotu studentai matydami kai per pertrauką koridoriumi praeitų profesorius su rožiniu rankoje, arba kitas studentas sėdėtų parke ant suoliuko ar autobuse laikydamas rožinį... Rožinis reikalingas ne kaip amuletas, juo reikia melstis ir melstis visur kur esame. Tai bus paguoda mums, išmelstos malonės kitiems bei tikėjimo paliudijimas aplinkiniams. Galime pašaržuoti: kai mes paimame rožinį maldai, tampame Gyvojo rožinio nariais, kai žmogus miršta ir jam įdedamas į rankas rožinis, nors gyvas būdamas niekad jo neėmė, galime sakyti – jis mirusio rožinio narys. Toliau šaržuojant, kai toks žmogus su įkapėmis ateis prie šv. Petro vatų ir prašysis įleisti, šv. Petras tars: matau turi raktą – rožinį, sukalbėk kokį slėpinį... Daugeliui teks keliauti į skaistyklą mokytis rožinio maldos.

Dievas per Kristų Jėzų jau atskleidė mums begalinę savo meilę – meilę iki beprotybės. Ir po viso to Jis dar davė mums Mariją, kaip šansą išsigelbėti per Jos užtarimą, kai atsiduriame pragaro grėsmėje per nedėmesingumą Kristui.

Tad žvelgdami į Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos kūdikišką žvilgsnį – nukreiptą į mūsų gėdą ir nelaimę, melskime jos užtarimo, o taip pat įsipareigokime nuolat melstis Rožinio malda, kad per Mariją patirtos malonės atvertų mūsų širdis padėkai ir Dievo šlovinimui, kad tai taptų regimas ženklas aplinkiniems. Amen.

Kun. mgr. Rolandas Bičkauskas (Jieznas)