KARDINOLAS MARTY

 

Man patinka Bažnyčia, nes ji ragina rizikuoti – rizikuoti savo gyvenimu, meile!

Per savo narius ji kantriai neša savo kryžių, yra ištikima idėjai

Vietoj intelektualinio komforto ir privačios praktikos ji labiau vertina laisvą asmens įsipareigojimą absoliučiai meilei.

 

Bažnyčia šiandien neužsidaro gete, nors jai tai yra stipri pagunda. Tolygi Kristaus gundymui dykumoje ar Getsemanės darže…

 

Bažnyčia – tai Aš, Tu, Jis, Ji –

 

Tai kiekvienas krikščionis. Krikščionis neturi teisės nei pabėgti, nei atatupstas trauktis nuo atsakomybės už kitą – su atsiprašinėjimais, su pasiaiškinimais.

Priklausau Bažnyčiai ne tam, kad pabėgčiau nuo pasaulio negandų, bet kad atviromis akimis į jas pažvelgęs imčiausi jas šalinti.

 

Taip Petras buvo Kristaus pašauktas. Jis nieko nedemonstravo, tik pats įsipareigojo. Viską paliko ir stojo darban, kaip ir kitas jaunuoli Jonas (vėliau evangelistas).

Ir Jonas surizikavo. Tai jis senatvėje yra parašęs tris žodžius: Dievas yra meilė. O jam dar esant jaunam, Dievas labai paprastai jam pasakė: “Ateik ir pasižiūrėk”. Kristus jam nieko iškilmingai neskelbė, tik parodė meilę. O ką šiandien krikščionis gali parodyti? Parodyti, o ne pasakyti?

 

Šiandien Bažnyčia jau išeina iš paauksuotų  katakombų ir kopia į Kalvariją. Krikščionis šiandien jau privalo būti nebe atgyvena, jis neturi teisės užsisklęsti nei praeityje, nei dabartyje. Jis priima Kristaus žodį, tą žodį savo gyvenime paverčia šauksmu, žygio maršu, himnu. Tai tikrovė. Tik tikrovėje išryškėja krikščionio gyvenimo, jo kūrybos džiaugsmas.

 

Vatikano II Susirinkimas susprogdino visus užraktus, sugriovė pylimus, išvartė užtvaras. Bažnyčia ryžtasi išgyventi savo Gavėnią, nors ir istoriškia ji bus labai ilga. Ji išsiskaistins, išsiskaidrins Šventosios Dvasios dvelkimu.

 

Geroji Naujiena mūsų rankose – Žodis, kuris įkvepia gyvybę, gaivina, yra patikėtas mūsų rankoms, dažnai nuo darbo nešvarioms rankoms.

Tas Žodis degina mūsų lūpas. Mes neturime teisės lūkuriuoti. Tą naujieną mes turime įdiegti savo kūne. Tą Žodį, kuris į mus atėjo iš Anapus, mes privalome įdiegti savo šeimoje, savo aplinkoje, savo tautoje, savo civilizacijoje, savo kultūroje.

Mums skirta gelbėti žmoniją. Ji rieda katastrofon. Mums duotas gelbėtojas, kad mums padėtų. Dvasinė mirtis – Jo nugalėta. Neapykanta – Jo nugalėta. Nugalėtai neapykantai Jis  priešpriešina Meilę.

 

Ar mes elgsimės kitaip? Ar tą uždavinį iškreipsime? Ar pasiliksime Judo vaidmenyje? Ar mes taip savo Mokytoją ir išdavinėsime? Ar mes tariamai krikščionišku gyvenimu nesame judai? Kur vienybė? Kur tarpusavio meilė? Mes Mokytoją kasdien bučiuojame, liečiame savo lūpomis, o čia pat lengvai išduodame jį miniai. Mes išduodame Kristų miniai pajuokti, apspjaudyti, nes mumyse, vadinamuose geruose krikščionyse, mūsų antikrikščioniškame gyvenime minia įžvelgia na Kristų, ne Jėzų, ne meilę, o bjaurastį…

Norėdamas apie save pranešti mūsų aplinkai, Dievas nepasirinko kito kelio, kaip tik per mūsų gyvenimą. Tą kelią Jis mums paliko prieš 2000 metų Apie save Jis kalba per mus – per mūsų išraišką, mūsų darbą, mūsų elgesį, mūsų ištartą žodį – per visą mūsų istoriją, nes istoriją kuriame mes –

Aš , Tu, Jis, Ji.

Kristaus įsikūnijimas yra ne kas kita, kaip tik  vis pritrenkianti, besąlygiškai įgyvendinama  MEILE, mūsų tarpusavio meilė.

 

Štai kodėl Dievas Bažnyčią padarė ne propagandininkų, o liudytojų tauta!

Liudytojo pareiga – liudyti. Nenupiginti Kristaus savo gyvenimu, Nenupiginti Kristaus savo žodžiu! Nenupiginti Kristaus savo meile, bet liudyti, kad Jis yra mano Kristus, ir liudyti Jį visu savimi – širdimi, protu, veiksmais, žodžiu. Žodžiu tik paskiausiai, pirmiausia – MEILE!

Mes, krikščionys, šiandien labiau negu praeityje esame atiduoti pasaulio teismui.

 

To teismo mes niekaip negalime išvengti! Jei aš esu krikščionis, jei tokiu save laikau, aš privalau tuo, ką išgirdau, ką pamačiau, ką paliečiau, ką įsigijau, - gyventi. Įkūnyti tai savo reiškimesi išorėje, savo gyvenime.

Bažnyčia nieko nepardavinėja – jokių receptų, jokių protekcijų.

Pats vienas tu nepajėgus – tau duota Kristaus iš dangaus atnešta pagalba – Sakramentai, sakramentalijos,   priemonės Dievo pagalbai (malonei) įgyti – idant Įkūnytum tą Kristaus atneštą meilę…

 

 

Mano uždavinys – statyba! Tai meilės rūmų statyba – tikėjimu gyventi Dieve, kurio vardas – MEILĖ.

 

Krikščionio  savitumas  glūdi ne tikėjime į anapus, o žinojime, kad esi pašauktas jau šiandien, ir rytoj,  ir poryt, jau čia, kaip ir anapus, gyventi amžinuoju gyvenimu.

Krikščionio savitumas glūdi ne kovoje už teisybę, o siekime, kad išryškėtų iš meilės žmonijai Nukryžiuotojo Veidas,  kad parodytų Jį savimi, savyje, savo elgesiu gyvenime.

 

Ką konkrečiai daryti? – Gyventi ir vis iš naujo išgyventi, ne jausmu ir ne savo “Katakombose”, Gerojo Samariečio elgesį – kopijuoti jo veiksmus.

Prieš prašnekinant ką nors, reikia pirmiau tylomis įsiklausyti, ką kalba to žmogaus gyvenimas. Įsiklausyti į jo rūpesčius, jo vargą, į paties Dievo jame skundą. Tai Dievo skundas – tas negandų, nepriteklių, nemalonumų, kančios prislėgtų žmonių, kurių niekas nepastebi, niekas neužjaučia ir nenori užjausti, skundas. Krikščioniui visada kils pagunda kitiems atpasakoti, “užjausti”, parašyti į laikraščius, sudaryti komisiją,  išnagrinėti problemą… surengti diskusijas … sukviesti simpoziumą. O pagaliau ir to nėra. Nes ir ta pagunda neturi ką veikti su mūsų seniai išdulkėjusia mūsų Mokytojo samprata…

O Dievas, Kristus, mūsų broliuose tiesia rankas, su viltimi žiūri į mus, kaip į savo mokinius, karštai juo tikinčius, ir tyliai maldauja. Ir kantriai laukia, kokiu konkrečiu meilės įrodymu Jį paliudysime.

Kristus mūsų broliuose laukia, kad mes atkreiptume akis į Jį, bet mes turime akis ir nematome, turime ausis ir negirdime. Mes – tai Jo Bažnyčia, Jo Tauta.  Aš – tai Jo Bažnyčia, Jo vaikas, Jo draugas. Aš privalau išgirsti, ir pamatyti, ir įrodyti Meilę konkrečiai  egzistuojant, o ne  tik saldžialiežuvauti, tuščiažodžiauti ir ne smaguriauti bei mėgautis saldžiais svajingai pamąstymais be konkretaus veikimo!!!

 

 

x x x