MĄSTYMAS

 

Įsivaizduoju save priešais mirštantį Nukryžiuotąjį…

Žvalgausi į kitus žmones,

dalyvaujančius   Jo baisioje mirtyje:

abejingus sargybinius, žaidžiančius kauliukais…                                          

Jį užgauliojančius  priešus…

Raudančias moteris…

Įsivaizduoju Jį akimis ieškantį savo draugų,

kurie, deja, yra išbėgioję

ir gėdijasi Jo…

 

Ir vėl žvelgiu į Jėzų…

Jis trokšta ir prašo vandens…

Kažkas paduoda Jam acte pamirkytą kempinę…

Įsivaizduoju, kad Jėzus staiga pažvelgia į mane …

Jėzus suvokia mano sutrikimą ir susidomi manimi,

sako man: “Matyti tave man paguoda…

Ačiū, kad atėjai…

Kaip laikaisi? Ką patiri?”

Mėginu atsakyti…

 

Įsivaizduoju, kad turiu Jį atsiprašyti,

Jam žiūrint į mane,

suvokiu, kad dažnai būnu panašus į abejingus sargybinius…

Į Jo priešus…

Į Jo pabėgusius mokinius...

Stengiuosi surasti žodžių deramam atsiprašymui

Ir mėginu juos tarti, Jam žiūrint į mane…

 

Dabar Jis man sako:

“Neatsiprašinėk.Žinau, koks esi, pažįstu tave geriau, negu tu pats save...

Myliu tave tokį, koks esi…Myliu, net jeigu tu pats nekenti savęs…”

Mėginu prieštarauti, sakyti, jog nesu vertas tokios meilės...

Kad galbūt, ir net iš tikrųjų, niekada neįstengsiu už tai atsilyginti…

 

Girdžiu Jo atsakymą, jog Jis nereikalauja, kad atsilyginčiau jam už meilę…

Jog  Jis niekada nereikalaus atlyginimo…

Jog  myli mane tokį, koks esu, ir nieko nereikalauja…

Jog  mane mylės ir mirs net ir rytoj,

Kiekvieną akimirką,

kol aš nepasikeisiu,

kol nepanorėsiu priimti Jo meilės...

 

Nustebęs žiūriu į Jį,

o Jis žiūri į mane kupinas meilės...

Ir matau, ką ši meilė išprovokuoja manyje...

 

Pagaliau imu stebėti savo gyvenimą:

visa tai, kas jame  tuščia…

Beprasmiška…

Iššvaistyta...

Ir, visa tai matydamas, manau, kad Jis man sako:

”Myliu tave tokį, ir nieko nereikalauju”…

 

Žvelgiu į savo netikrą ateitį…

Į savo senatvę…

Į galimas ligas...

Į būsimas nuodėmes ir klaidas…

Į savo mirtį…

Ir viso to akivaizdoje manau, kad Jis man sako:

“Myliu tave tokį ir nieko nereikalauju”…

 

Prieš pasitraukdamas dar kartą pažvelgiu į Nukryžiuotąjį…

Tyliai tyliai Jis klausia mane:

“Tu nori, kad šitaip Tave mylėčiau?

Nori man leisti šitaip tave mylėti?

Myliu tave visada, tau pasakiau, o tu nori tokią meilę priimti?”...

“Jei taip, paprašyk, kad mirčiau už tave, dabar. Ir aš tai padarysiu”...

 

Galvoju, kaip turėčiau atsakyti Jėzui,

ar prašyti, kad mirtų dabar…

 

Rengiuosi Jam atsakyti,

bet matau, kad Jis jau yra miręs:

Atsakymo nelaukė:

Jau tai atliko.

 

Tyloje mąstau apie tokią meilę…

 

***