Brangūs broliai ir seserys!

Štai ir vėl artinasi Viešpaties Velykos! Rengiantis joms Dievo Apvaizda kasmet pasiūlo gavėnią, „mūsų atsivertimo sakramentinį ženklą“ [1], skelbiantį bei įgyvendinantį galimybę visa širdimi ir visu gyvenimu atsigręžti į Viešpatį.

Šiais metais šita žinia trokštu padėti visai Bažnyčiai šį malonės metą išgyventi kupinai džiaugsmo bei tiesos ir tai darau vadovaudamasis Jėzaus žodžiais Mato evangelijoje: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12).

Šie žodžiai yra kalboje apie laiko pabaigą ir buvo ištarti Jeruzalėje, Alyvų kalne, kur prasidės Viešpaties kančia. Atsakydamas į mokinių klausimą, Jėzus skelbia didžiulius išmėginimus bei nusako situaciją, kurioje gali atsidurti tikinčiųjų bendruomenė: skausmingų įvykių akivaizdoje keli netikri pranašai daugelį apgaus, todėl meilė, kuri yra visos Evangelijos šerdis, gali užgesti.

Netikri pranašai

Įsiklausykime į šį Evangelijos tekstą ir paklauskime savęs: kokį pavidalą gali įgyti šie netikri pranašai?

Jie gali priminti „gyvačių kerėtojus“, kurie pasinaudoja žmonių emocijomis, kad juos pavergtų ir vestų ten, kur nori. Kiek daug Dievo vaikų yra apakinti akimirksnio malonumų, painiojamų su laime! Kiek vyrų ir moterų gyvena pavilioti apgaulingo pinigų spindesio, paverčiančio juos vien pelno ir žemų interesų vergais! Kiek daug gyvena manydami, jog jiems pakanka jų pačių, ir galop tapdami vienatvės grobiu!

Kiti netikri pranašai yra „šarlatanai“, kaip atsaką į kančią siūlantys paprastus ir greitus sprendimus, priemones, kurios pasirodo esančios visiškai neveiksmingos: kokiai daugybei jaunuolių kaip panacėja siūlomi narkotikai, „pasinaudok ir išmesk“ santykiai, lengvo, bet nesąžiningo pasipelnymo galimybė! O kiek dar panirusiųjų į visiškai virtualų gyvenimą, kur santykiai atrodo paprastesni bei spartesni, kol galop dramatiškai atsiskleidžia kaip stokojantys prasmės! Tokie beverčius dalykus siūlantys apgavikai atima tai, kas vertingiausia, – kilnumą, laisvę ir gebėjimą mylėti. Apgaulinga tuštybė skatina mus pūstis kaip povus, kad paskui apsijuoktume; o iš apsijuokimo sunku išbristi. Nestebėtina: demonas, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), blogį pateikia kaip gėrį, o melą – kaip tiesą, kad sujauktų žmogaus širdį. Todėl kiekvienas iš mūsų yra pašauktas pažvelgti į savo širdį ir ištirti, ar nepasiduodame tų netikrų pranašų melui. Turime išmokti žvelgti giliau, nepaviršutiniškai ir atpažinti, kas mumyse palieka gerus ir tvarius pėdsakus, kadangi tai ateina iš Dievo ir tikrai tarnauja mūsų gerovei.

Šalta širdis

Aprašinėdamas pragarą, Dantė Aligjeris įsivaizduoja velnią, sėdintį ledo soste [2]; jis gyvena uždusintos meilės speige. Tad dabar paklauskime: kaip mumyse atšąla meilė? Kokie ženklai rodo, kad meilei mumyse kyla grėsmė išblėsti?

Meilę pirmiausia gesina godulystė pinigų, „visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10), paskui – Dievo atmetimas ir, vadinasi, atsisakymas ieškoti paguodos Jame, pirmenybę Dievo žodžio bei sakramentų atžvilgiu teikiant savo nevilčiai [3]. Visa tai virsta smurtu, nukreiptu į tuos, kurie laikomi grėsme mūsų „tikrumui“, – į negimusį kūdikį, pasiligojusį garbaus amžiaus žmogų, pro šalį keliaujantį svečią, ateivį, bet sykiu ir į mūsų lūkesčių neatitinkantį artimą.

Tokį meilės atšalimą liudija ir kūrinija: žemė užnuodyta nerūpestingai ir abejingai išmestomis atliekomis; jūroms, irgi užterštoms, deja, taip pat tenka priglausti gausybės laivo sudužimą patyrusių priverstinių migrantų palaikus; dangus – pagal Dievo planą skirtas giedoti giesmes jo garbei – yra raižomas mirties įrankius barstančių mašinų.

Meilė atšąla ir mūsų bendruomenėse: apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium mėginau nusakyti aiškiausius tokio meilės stygiaus ženklus: tai savanaudiškas vangumas, bergždžias pesimizmas, pagunda izoliuotis bei įsitraukti į nepaliaujamus brolžudiškus karus, supasaulėjusi mąstysena, skatinanti užsiimti vien tuo, kas regima, ir slopinanti užsidegimą misionieriauti [4].

Ką daryti?

Jei savyje ir savo aplinkoje pastebime minėtuosius ženklus, Bažnyčia, mūsų Motina ir Mokytoja, išvien su karčiu tiesos vaistu šiuo gavėnios metu siūlo ir saldžią gydymo priemonę – maldą, išmaldą ir pasninką.

Skirdami laiko maldai, savo širdžiai leidžiame atrasti slaptus melus, kuriais apgaudinėjame patys save [5], ir galop imti ieškoti Dievo paguodos. Jis yra mūsų Tėvas ir trokšta, kad mes gyventume.

Išmalda išlaisvina iš godumo ir padeda mums atrasti, kad kitas yra mano brolis: tai, ką turiu, niekada nepriklauso vien man. Kaip norėčiau, kad išmaldos dalijimas virstų visų tikra gyvensena! Kaip norėčiau, kad mes, kaip krikščionys, sektume apaštalų pavyzdžiu ir galimybę dalytis su kitais savo gėrybėmis laikytume bendrystės, kuria gyvename Bažnyčioje, konkrečiu liudijimu. Šiuo atžvilgiu pakartoju šventojo Pauliaus paraginimą, kuriuo jis kvietė korintiečius surengti rinkliavą Jeruzalės bendruomenei: „Tai naudinga jums“ (2 Kor 8, 10). Tai ypač galioja gavėnios metu, kai daug organizacijų renka aukas vargstančioms Bažnyčioms ir vargstantiems žmonėms. Tačiau, kaip norėčiau, kad ir mūsų kasdienių santykių srityje kiekvieną pagalbos prašantį brolį laikytume dieviškosios Apvaizdos kreipimusi: kiekviena išmalda yra proga prisidėti prie Dievo rūpinimosi savo vaikais! Jei šiandien manimi naudojasi, kad padėtų mano broliui, tai argi Jis, nepralenkiamas dosnumu, rytoj nepasirūpins ir mano poreikiais? [6]

Pagaliau pasninkas atima iš mūsų smurto jėgą, nuginkluoja mus ir yra svarbi proga augti. Viena vertus, mums leidžiama patirti tai, ką išgyvena tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir pažįsta kasdienį alkį. Kita vertus, juo išreiškiama mūsų dvasios, alkstančios gėrio ir trokštančios Dievo gyvenimo, būklė. Pasninkas mus supurto, padaro dėmesingesnius Dievui bei artimui, atgaivina norą paklusti Dievui, kuris vienintelis numalšina mūsų alkį.

Norėčiau, kad mano balsas peržengtų Katalikų Bažnyčios ribas ir pasiektų jus visus, geros valios vyrai ir moterys, kurie esate atviri išgirsti Dievo balsą. Jei jus, kaip ir mus, liūdina pasaulyje plintantis neteisingumas, jei jums rūpi širdis ir veiksmus paralyžiuojantis speigas, jei regite, kaip pražūtin ritasi buvimo vienos žmonių šeimos nariu prasmė, prisidėkite prie mūsų kartu šaukdamiesi Dievo, kartu pasninkaudami ir kartu duodami tai, ką įmanoma, vargstantiems broliams!

Velykų ugnis

Pirmiausia Bažnyčios narius kviečiu uoliai žengti gavėnios keliu dalijant išmaldą, pasninkaujant ir meldžiantis. Jei kartais atrodo, jog meilė daugelio širdyse gęsta, ji visada liepsnoja Dievo širdyje! Jis mums visada dovanoja naujų progų vėl imti mylėti.

Gera proga tam ir šiais metais bus iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kviečianti švęsti Sutaikinimo sakramentą Eucharistinės adoracijos kontekste. 2018-aisiais ji vyks kovo 9-ąją, penktadienį, ir 10-ąją, šeštadienį, ir įkvėpimo semsis iš Ps 130, 4 žodžių: „Tu turi galybę atleisti.“ Kiekvienoje vyskupijoje bent viena bažnyčia bus atvira viena po kitos 24 valandas, suteikdama galimybę adoracijos maldai ir sakramentinei išpažinčiai.

Velyknaktį vėl išgyvensime įtaigias Velykų žvakės uždegimo apeigas: sklindanti iš „naujos ugnies“, šviesa pamažu išsklaidys tamsą ir apšvies liturginį susirinkimą. „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“ [7], kad visi galėtume dar kartą išgyventi mokinių iš Emauso patirtį. Girdint Viešpaties žodį ir maitinantis Eucharistijos duona, mūsų širdys teužsidega tikėjimu, viltimi ir meile.

Nuoširdžiai jus laiminu ir už jus meldžiuosi. Neužmirškite melstis už mane.

Vatikanas, 2017 m. lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų iškilmė

PRANCIŠKUS

IŠNAŠOS

[1] Romos mišiolas, Gavėnios pirmojo sekmadienio Pradžios malda.

[2] „Skausmų ir sielvartų šalies vadovas, krūtinę savo iš ledų iškišęs“ (Pragaras, XXXIV, 28–29).

[3] „Keista, bet dažnai baiminamės paguodos, būti paguosti. Negana to, savo liūdesyje bei neviltyje jaučiamės saugesni. Ar žinote kodėl? Todėl, kad liūdesyje jaučiamės esą tarsi pagrindiniai veikėjai. Paguodoje, priešingai, pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia“ (Viešpaties angelo malda, 2014 12 07).

[4] 76–109.

[5] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 33.

[6] Plg. Pijus XII. Enciklika Fidei donum, III.

[7] Romos mišiolas, Velyknaktis, Žiburių liturgija.