Svetimo skausmo nebūna

 Remiantis klasika tapusiu fizikos dėsniu, kad "kiekvienas veiksmas - turi atoveiksmį", nesunku suvokti, kad nėra pasaulyje veiksmo, kuris neneštų vienokių ar kitokių pasekmių. Akcijos „Gailestingumo tvarstis“ iniciatyva, būtent ir kvietė susimąstyti bei stabtelti ties savo reakcijomis bei veiksmais, išgirdus kvietimą pagelbėti kenčiantiems žmonėms, kurie gyvena Afrikoje. Prie „Gailestingumo tvarstis“ akcijos vykdymo buvo kviečiami prisijungti lietuviai, tame tarpe ir visi kaišiadoriečiai.

Nors Afrika yra taip toli, kad kartais gali atrodyti, kodėl mums turi rūpėti, kas ten vyksta, tačiau šiuo metu ten situacija ekstremali, kad vis tik nerūpėti negali, nes ten gyvena tokie pat žmonės kaip mes. Kaip mes lietuviai sakome: “Juk svetimo skausmo nebūna.“ Tiesa, nūdienos aktualijų kontekste, kartais jau suabejoji ar visi lietuviai iš širdies pritartų šiam lietuviškam posakiui.

Mūsų visos visuomenės siekiamybė yra išauginti vaiką – atjaučiantį, empatišką, dorą, patriotišką, pagarbų bei atsakingą asmenybę. Ir žinant, kad mūsų pačių pavyzdys yra pats geriausias bei didžiausias autoritetas šalia esančiam vaikui, akivaizdu, kad mūsų pozicija bei elgsena yra lemiantys veiksniai ugdant vaikui siektinų vertybių suvokimą. Jeigu nerodysime nuoširdaus geranoriškumo aplinkai ir širdingos pagarbos šalia esančiam, nutylėsim tiesą (o gal net meluosim), kažin ar pavyks išauginti tokią asmenybę. Taip pat tiesa, kad tai dabartinis „modernusis“ tempas - įvairių pasiūlų gausa, kuri taip mus panardina į įvairių iniciatyvų srautą, kad sunku pasirinkti bei atsirinkti. “Atrodo tas svarbu ir tas svarbu, ta iniciatyva vertingesnė už aną“ - taip besiblaškydami „atbunkame“ ir pasimetame. Va, tuose pasirinkimuose bei atsirinkimuose atsiskleidžia mūsų pačių vertybinių nuostatų kontekstas ir vertybės, kurias mes laikome siekiamybe, tada labai nesusimąstydami ta linkme nukreipiame visas savo pastangas bei savo ugdytinius.

Tuo tarpu, šiai dienai, Afrikoje gyvenantys žmonės prašo mūsų ir kitų šalių pagalbos, nes kitaip tiesiog nėra pajėgūs išgyventi bei išsaugoti gyvybę savo vaikams. Dėl nuolatinių ilgai užsitęsusių sausrų ir vykstančių karų, šiuo metu tūkstančiai vietos gyventojų savo kasdienybėje tiesiogiai susiduria su badu, higienos bei medikamentų stoka. Lietuvos gydytojai ir kiti prijaučiantys atsidūrusiems nelaimėje, lietuviai vyksta į misijines keliones, kad pagelbėtų tiems kuriems šiuo metu reikia tokios pagalbos. Galėtume pasamprotauti, ar mes užklupti tokio mąsto nelaimių bei nebegebėdami pasirūpinti savimi - nesitikėtume kitų šalių gyventojų empatiškumo ir atjautos?

Atsiliepdami į kenčiančių skausmą, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija š.m. spalio 13 – 28 d., ir organizavo akciją „Gelbėjimo tvarstis“, ir visus galinčius bei neabejingus kvietė prisidėti nuperkant bei paaukojant - medicininių reikmenų: medicininių tvarsčių, marlių, pleistrų, adatų ir švirkštų, vienkartinių pirštinių, termometrų be gyvsidabrio, vatos ir kt. Šiuos reikmenis buvo galima atnešti į vietos parapijos kleboniją arba susisiekus su Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos socialine pedagoge, perduoti akcijos organizatoriams.

Džiugu ir labai gera žinoti, kad kaišiadoriečiai ne tik žodžiais bet ir veiksmais parodė, jog posakis „svetimo skausmo nebūna“ dar yra „gyvas“ mūsų širdyse. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas Edvardas Česonis atvykęs pasiimti suneštos labdaros, labai nustebo dėl mūsų miestelio žmonių suneštų - įvairios medicininės tvarsliavos bei kitų pagalbai reikalingų - priemonių kiekio.

„Gerumas – tai yra išeiti iš savęs ir krypti į kitus; kitus pastatyti mūsų vieton ir elgtis su jais taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis“ – sako F.Faber.

Taigi, remiantis dėsningumų teorija, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, neabejotina, kad paskleistas aplink mus gėris, duos savus rezultatus. Kaip ir pavyzdžiui tokius, kad Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos 4 d klasės mokytojos Zitos Kolupailienės vadovaujamų vaikų ir jų tėvelių iniciatyva buvo surinktas pilnas lagaminas įvairių medicininių priemonių. Ir visai ne kiekis čia yra svarbiausia. Tokių ir panašių iniciatyvų akcentavimas, ugdo vaikų empatiją, gebėjimą suvokti pasirinkto ir konkretaus sprendimo pasekmes, skatina stebėti aplinkinių poreikius, taip lavinant vaiko atjautos jausmą kitam, lavinamas įgūdis stengtis daryti gerus darbus, ugdo gebėjimą stebėti savo elgesį ir paties vaiko elgesio kitam žmogui sukeltus jausmus, praplečia vaikų suvokimą, kad nuo mūsų elgsenos ir priimtų sprendimų, gali priklausyti ne tik lietuvaičiai, bet ir kitose šalyse gyvenantys žmonės. Taip lavinamas vaikų atsakingumas bei patriotiškas sąmoningumas. Vaiko vertybiniam lavinimui yra svarbu augti su mintimi: „Noriu ir galiu konkrečiu veiksmu pagelbėti Afrikoje gyvenančiam ... !“.

„Kas nutaria būti geras, - sako prancūzų poetė Minou Drouet, - tas sudaro sutartį su laime, vienintele, kurią nešiojies su savimi, (...) nes būti geram, reiškia atiduoti savo gyvenimą, audžiant laimę kitiems.“

Taigi, tėveliai ir jų vaikučiai būvo kviečiami prisidėti tik po vieną kitą priemonę, nes šiame kontekste buvo svarbiausia parodyti savo ugdytiniams tą – “siektinos vertybės” pavyzdį, kad esame jautrūs kenčiantiems žmonėms ir laikome siektina vertybe - atliepti į kito žmogaus skausmą. Mokytoja Zita Kolupailienė paklausta, kas paskatino taip iniciatyviai prisidėti prie akcijos vykdymo, trumpai ir parastai atsakė : “Tiesiog atkreipiau ypatingą vaikų ir tėvelių dėmesį todėl, kad šis kvietimas dalyvauti akcijoje palietė mano širdį.” Dėkojame mokytojai Zitai, dėkojame visoms mokytojoms, tėveliams ir jų vaikučiams, dėkojame visiems kaišiadoriečiams, kurie leidosi, kad ši žinia “paliestų jų širdis” ir ypač tiems, kurie, kad ir prisidėdami “viena maža dalele” - atsišaukė konkrečiais veiksmais.

Lina Zaveckienė