„Kanados lietuvių katalikų kunigų vienybės“ pakviestas, besibaigiant palaimintojo Teofiliaus Matulionio metams, į Kanadą buvo atvykęs Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Kaip vyskupas T. Matulionis nepriklausomos Lietuvos metais lankė JAV gyvenančius lietuvius, taip vyskupas J. Ivanauskas gruodžio mėnesį aplankė didžiausias Kanados lietuvių parapijas: Lietuvos kankinių Mississaugoje, Kristaus Prisikėlimo Toronte, Aušros Vartų Hamiltone, Šv. Kazimiero Delhi, Gerojo Ganytojo Vasagoje ir kai kurioms įteikė palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijas. Tai ir buvo svarbiausias jo trumpos kelionės tikslas. Vyskupas J. Ivanauskas lietuvių parapijose bei Toronto Mairo­nio lietuvių mokykloje taip pat pravedė adventinius susikaupimus. „Advento metas, artėja Kalėdos – reikia grįžti į namus“, – nusišypsojo Jo Ekscelencija, aplankęs ir Tėviškės žiburių redakciją bei sutikęs atsakyti į keletą klausimų.

Jūsų Ekscelencija, Jums teko rūpintis arkivyskupo T. Matulio­nio, palaidoto Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje, paskel­bimo palaimintuoju byla, paskiau – ir iškilmėmis, kurios įvyko 2017 m. birželio 25 d. Vilniaus katedros aikštėje. Kuo ypatingas turi būti žmogus, kuo nusipelnęs, kad jis būtų paskelbtas palaimintuoju?

Arkivyskupo Teofiliaus Matulio­nio gyvenimas, vyskupiška tarnystė, ištikimybė pašaukimui, Bažnyčiai turėjo didelės reikšmės. Jis pasirinko geriau prisiimti kalėjimus, negu išduoti savo įsitikinimus, Evangeliją. Tai sudarė viso jo gyvenimo pagrindą ir esmę. 1933 m. Lietuvai ir tuometinei Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, sąrašuose buvo ir būsimasis palaimintasis Teofilius. Jis nenorėjo būti pakeistas, sakydamas, kad turi likti Rusijoje su savo žmonėmis: kur avys, ten ir ganytojas. Per Lietuvos ambasadorių Rusijoje Jurgį Baltrušaitį jis buvo įtikinėjamas grįžti, nes buvo aišku: ten jį fiziškai sunaikins. Amba­sadorius įtikino arkivyskupą Teofilių, kad reikia grįžti į Lietuvą, nes jis rei­kalingas Bažnyčiai. Kalinius atvežė į Latviją, kur Rusijos pasienyje buvo jais apsikeista. T. Matulionis grįžo į Kauną. Po metų jį priėmė popiežius Pijus XI, nes jis norėjo žinoti iš pirmų lūpų, kokia yra Bažnyčios padėtis Rusijoje. Vėliau T. Matulionis išvyko į JAV aplankyti ten buvusių lietuviškų parapijų, kelia­vo į Šventąją Žemę. Kaune jis padėjo arkivyskupui J. Skvireckui sielova­doje, buvo seserų benediktinių ka­pelionu. Žmonės T. Matulionį laikė šventu. Tai buvo visuotinė nuomonė: jis – švento gyvenimo žmogus, turėjęs ypatingą savybę – pasitikėti Dievu. Sankt Peterburge jis patarnavo įvairių tautų katalikams: lenkams, lietuviams, vokiečiams, ukrainiečiams, baltaru­siams, rusams…

Ko siekia Bažnyčia, paskelbdama palaimintąjį ar šventąjį?

Palaimintieji, šventieji yra skiriami ne tam, kad mes vien tik pasidžiaugtume, pasigėrėtume, dalyvautume gražioje šventėje. Jie yra skirti mūsų ateičiai, mūsų dabarties Bažnyčios gyvenimui, ir visas mūsų dėmesys, rengiantis paskel­bimo palaimintuoju iškilmėms, buvo nukreiptas į tai, kad pati iškilmė kalbėtų, ką pasakyti nori Bažnyčia, skelbdama vieną ar kitą asmenį palaimintuoju arba šventuoju. Iškilmėms rengėmės visa Lietuva, visa Bažnyčia Lietuvoje, visos vyskupijos. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas evangelizacijai, dvasi­niam pasirengimui, kad taptume at­viresni Evangelijai. Vidinis dvasinis pasirengimas parapijose – tai kartu ir dėmesys sekmadienio šventimui, mal­dos gyvenimui, atgailos sakramentui, įvairioms maldos grupėms, įvairiems sielovados sumanymams.

Mes Kanadoje lietuvių parapijose paminėjome vyskupo T. Matulionio paskelbimą palaimintuoju. Skaitėme ir girdėjome, matėme nuotraukų, kad Lietuva šventė labai džiugiai ir iškilmingai. Jūs buvote vienas iš tie­siogiai besirūpinusiųjų šiuo įvykiu. Gal galėtumėte pasidalinti mintimis apie tai?

Šią žinią Lietuvoje žmonės sutiko tikrai labai pagarbiai. Stengėmės, kad ir pati liturgija, iškilmė, būtų tikrai labai šventinė. Visos vyskupijos, visi kunigai, visos parapijos labai akty­viai rengėsi, ir tai liudija žmonių nuo­taika, atvirumas dalyvaujant šventėje. Popiežius Pranciškus paskyrė palai­mintajam Teofiliui liturginio minėjimo dieną birželio 14-ąją. Lietuvoje nedaug šeimų, kurių nebūtų palietusi vienokia ar kitokia tremtis. Įdomu ir tai, kad popiežius Pranciškus bulę – dokumentą, kuriuo Teofilius skelbiamas palaimin­tuoju, – pasirašė gegužės 13 d., kai pats popiežius ir visa Bažnyčia minėjo Die­vo Motinos Marijos apsireiškimo Fatimoje šimtmetį. Savo atstovu paskelbti palaimintąjį ir vadovauti iškilmėms į Lietuvą jis siuntė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą An­gelo Amato, kuris į Kaišiadoris atvyko iškilmės išvakarėse ir buvo garbin­gai sutiktas Kaišiadorių savivaldybės aikštėje, po to jį priėmėme katedroje. Atvyko Garbės kuopa, nes palai­mintasis Teofilius taip pat buvo Lietu­vos kariuomenės kapelionu. Garbės kuopa išlydėjo sarkofagą į Vilnių. Džiugu buvo matyti, kai į Kaišiadoris, nedidelį miestelį, susirinko labai daug žmonių, būriai tikinčiųjų stovėjo greit­kelio pakelėse, sveikino prie Elektrėnų, Vievio. Vilniuje, prie katedros durų, laukė tūkstančiai žmonių. Žiniasklaida parodė didelį dėmesį, labai plačiai šį įvykį nušviesdama laikraščiuose, in­ternete, televizijoje. Dalyvavo svečiai vyskupai iš Lenkijos, Latvijos, Gudi­jos, Rusijos, Vokietijos, Italijos, JAV ir kitų šalių. Atvykę piligrimai buvo pas­veikinti įvairiomis kalbomis, pabrėžiant Bažnyčios visuotinumą, kad paskelbi­mas palaimintuoju yra visuotinės Kris­taus Bažnyčios šventė ir kartu dovana visuotinei Bažnyčiai. Tai buvo šventė, kada pats Viešpats nusišypsojo Lietuvai, nusišypsojo mums visiems per kankinį vyskupą, kurio didžioji gyvenimo da­lis praleista kalėjimuose ir lageriuose. Viešpats neužmiršo Lietuvos – esame jam brangūs. Turime kreipti didžiausią dėmesį į mūsų krikščionišką tikėjimą ir evangelinį gyvenimą, į kiekvieno žmogaus pašaukimą ir artimo meilę, vienybę, pagarbą kitam žmogui, į krikščioniškas ir bendražmogiškas ver­tybes – jos mus suvienija.

Šventieji ateina pas mus su Dangaus šypsena, su Dangaus prisilietimu, su Dievo artumu, kad mums šioje gyvenimo kelionėje tikrai paliudytų Dievo pagalbą, Dievo artumą.

Vyskupas Jonas Ivanauskas

Jūs atvežėte palaimintojo T. Ma­tulionio relikvijų Kanados lietuvių parapijoms. Kuo jos yra svarbios?

Bažnyčioje yra labai sena tradicija gerbti tuos, kurie tikėjimą paliudijo savo gyvenimu. Pirmykštė persekiojama Bažnyčia švęsdavo Eucharistiją, Mišias katakombose ant kankinių kapų arba ant sarkofagų. Išliko tradicija į kiekvieną altorių įdėti kankinio relikviją. Jie savo gyvenimu sekė Jėzų, buvo ištikimi Evangelijai, savo gyvenimu paliudijo meilę ir yra mums pavyzdys. Bažnyčia visada gerbė šventuosius.

Relikvijos išstatomos pagerbimui, kad jos kartu būtų liudijimas, kaip svarbu krikščioniui gyventi Evangelija. Kaip svarbu, kaip ir palaimintasis Teofilius, pasitikėti Jėzaus Evangelijos žodžiais, jog jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Štai dėl ko Kanados lietuvių katalikų kunigų vienybė ir prašė, kad šitose parapijose būtų kankinio vyskupo palaimintojo Teofiliaus relikvija. Kad jis būtų šalia, kad žmonės galėtų kartu melstis, prašyti malonių.

Šventieji ateina pas mus su Dangaus šypsena, su Dangaus prisilietimu, su Dievo artumu, kad mums šioje gyveni­mo kelionėje tikrai paliudytų Dievo pagalbą, Dievo artumą. Šventieji rodo ne į save, rodo į Kristų ir žmogui nori pasakyti labai svarbią tiesą: Jėzus tave myli, tu esi jam labai brangus. Todėl svarbu, kad palaimintasis Teofilius pakviestų kuo daugiau pasauliečių akty­viai dalyvauti savo parapijos gyvenime, veikloje, įsijungti į maldos gyvenimą, nebijoti prisiimti atsakomybę, kartu jausti atsakomybę už Bažnyčią ir rūpinantis savo šeimos krikščionišku gyvenimu. Relikvija yra ne papuošalas šventovėje. Ji yra Dievo šypsena ir pa­kvietimas gyventi

Dėl palaimintojo Teofiliaus Matulio­nio relikvijų į mus kreipiasi iš įvairių parapijų ir bendruomenių Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Filipinuose, Korėjoje. Tikintieji supranta tokio gilaus tikėjimo ir liudijimo prasmę.

Kokių dvasinių vaisių žmonėms atnešė besibaigiantys palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai?

Labai daug žmonių galėtų pasi­dalinti, kaip juos palietė palaiminta­sis Teofilius: jie išgyveno tarsi Die­vo apkabinimą, kažką labai šilto ir šviesaus. Jis atėjo pas mus kaip kiek­vienas kenčiantis žmogus – silpnas, išvargintas, prislėgtas, bet kartu tvirtas. Jo tvirtumas plaukė iš Dievo galybės. Kančios galia glūdi pasitikėjime Dievu. Žmogus tvirtas, kai jis yra prisiglaudęs prie Dievo. Žmonės tampa ramesni, laisvesni, laimingesni, juose atsirado kažkas džiugesnio, viltingesnio.

Kaišiadorių katedroje kiekvieną sekmadienį vakarais vyksta Šven­čiausiojo Sakramento adoracija, gali­ma atlikti išpažintį, vėliau švenčiamos Mišios.

Užsiminėte apie palaimintojo T. Matulionio ryšį su Tėviškės žiburiais. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tai?

Kai Lietuvoje nebuvo galima pradėti T. Matulionio paskelbimo palai­mintuoju bylos, prelatas Pranas Gaida, Tėviškės žiburių redaktorius, parašė knygą „Nemarus mirtingasis“. Ši knyga pasiekė Lietuvą ir tapo pirmu konkrečiu šaltiniu pradėti Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju procesą. Minėta kny­ga, o vėliau ir kanauninko St. Kiškio knyga apie vyskupą T. Matulionį buvo pagrindiniai įkvepiantys šaltiniai visai vėlesnei darbų eigai, liudininkų apklau­sai, raštams, kitiems proceso veiks­mams. Prasidėjus Nepriklausomybės metui, Kaišiadorių vyskupas J. Matu­laitis pradėjo paskelbimo palaimintuoju bylą.

Kitas labai svarbus asmuo yra arki­vyskupas Jonas Bulaitis, gimęs ir augęs Anglijoje, išmokęs lietuvių kalbą, ėjęs Nuncijaus pareigas Pietų Korėjoje, Albanijoje, Irane, besirūpinęs šia byla Romoje. Bylos procesą tęsė ir ją užbaigė kunigas dr. Mindaugas Sabonis.

Labai dėkoju Tėviškės žiburiams už pakvietimą pasidalinti mintimis apie Teofilių ir noriu pakviesti atvažiuoti į Kaišiadoris, kur katedroje yra palai­mintojo Teofiliaus koplyčia. Redakci­jai noriu įteikti palaimintojo kanoninio paveikslo kopiją. Tai būtų ženklas jums už visas pastangas telkiant Lietuvos vai­kus į vieną šeimą.

Labai ačiū už palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paveikslus, už atvežtas jo relikvijas, už tai, kad, būdamas labai užsiėmęs, radote laiko tokiam nuoširdžiam pokalbiui. Linkime Dievo palaimos skleidžiant gerąją naujieną apie mūsų palaimintąjį. Ir laimingų šventų Kalėdų!

Rima Žemaitytė-De Iuliis

Šaltinis „Tėviškės žiburiai“