MINTAUTAS KRIŠČIŪNAS: „MENU LIUDYTI SAVO GYVENIMĄ“ 2017-06-15
Kiekvieną dieną susiduriame su naujais išbandymais: nepramiegoti egzamino, suspėti į troleibusą ar tiesiog neįlipti į balą po lietaus. Tačiau visi šie išbandymai nublanksta prieš tikėjimo išbandymus, kai turime išlaikyti savo, kaip katalikų, identitetą. Kokie išbandymai kyla katalikams menininkams? Kaip derinti meną ir tikėjimą? Ar tai dera apskritai? Patarimais ir patirtimi dalijasi muzikantas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro altininkas Mintautas Kriščiūnas.
Mintautai, papasakok apie save.
Esu muzikantas, altininkas, katalikas. Savanoriauju Joanitų bažnyčioje, visus metus savanoriavau Alfa kurse – sekmadieniniuose susitikimuose, skirtuose jaunimui tobulėti tikėjimo kelyje. Taip pat antradieniais Joanituose vykdavo šlovinimo vakarai ir jaunimo Mišios. Sakau vykdavo, nes vasarą nusprendėme šiuos šlovinimus perkelti kitur – artimiausias šlovinimas vyks birželio 16 dieną, per Kultūros naktį, Gailestingumo šventovėje.
Taip pat dirbu Šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Dabar baigiau magistro studijas akademijoje. Tikiuosi šią vasarą pailsėti, nes šie metai buvo labai įtempti ir darbingi. Tai tiek.
Tu groji orkestre. Ką reiškia groti orkestre?
Ką reiškia groti orkestre? Iš tikrųjų tas grojimo principas, solinis ar orkestrinis, iš tiesų skiriasi. Labai svarbu orkestre girdėti, ką veikia kiti žmonės ir, aišku, sekti dirigentą – tai pagrindinis dalykas. Dirigentas yra interpretacijos kūrėjas. Tu turi būti kaip molis, pasiduodantis jam, kad jis tave galėtų minkyti ir iš tavęs padaryti kažkokią gražią figūrą. O soliniu grojimu labiau išreiški save. Žmonės būna skirtingai linkę – arba į solinį, arba į orkestrinį grojimą. Tad reikia save atrasti. Bet būti solistu yra daug sunkiau, negu groti orkestre. Nes reikia palaikyti formą.
Akivaizdu, kad muzika tavo gyvenime užima tikrai nemenką vietą. Kaip ji ten atsirado?
Oi... Iš tikrųjų tai labai seniai. Aišku, čia tėvo iniciatyva, nes tėvas – muzikantas. Tačiau vaikystėje tai buvo labiau prievartinis dalykas, ne savo noru. Norėjau eiti žaisti futbolą su draugais ar šiaip ką nors kita veikti, bet, kai buvau trylikos–keturiolikos metų, pradėjau mąstyti apie savo ateitį, ką veiksiu, ką darysiu ir kas man sekasi dabar. Kad ir keista, man nelabai patiko smuiku griežti, bet sekėsi neblogai. Pabandžiau save įsivaizduoti tame kelyje, muzikanto kelyje. Ir man tai patiko! Nenorėjau tokios „ofisinės rutinos“, kai sėdi nuo aštuonių iki penkių prie kompiuterio ir kažką rašinėji. Tai nusprendžiau, kad reikia pabandyti šituo keliu eiti, o, jeigu ką, niekada nebus per vėlu pradėti kažką kitą veikti.
Ar pats kuri muziką?
Kurti kuriu, tačiau tai yra tik mano pomėgis, laisvalaikio praleidimas. Aš jos praktiškai neviešinu. Pradėjau kurti muziką, nes esu klasikinės muzikos atstovas, norėjau rasti atsvaros tašką, kad pabėgčiau nuo gražių garsų, kad smegenims duočiau pailsėti. Tai pradėjau kurti elektroninę muziką – įsigijau aparatūros ir taip kurdamas leidžiu laisvalaikį.
O kas tave įkvepia kurti muziką? Kur ieškai įkvėpimo?
Nežinau, sunku atsakyti, tačiau jis kyla iš vidaus, kažkaip nori save išreikšti. Įkvėpimas iš daug kur gali ateiti. Mes esame skirtingi, turime skirtingą bagažą – tai yra nuostabu. Čia gali atsispindėti ir mūsų Kūrėjo genialumas – visi esame skirtingi žmonės, ir nė vieno nėra vienodo. Ir muzika nėra vienoda, ji kyla kiekvienam iš skirtingų vietų. Mano bagažas atsineštas iš šeimos, tikėjimo, draugų, klasikinės muzikos. Esu grojęs daug repertuarų, nemenkai susipažinęs su muzika, tai irgi įkvepia paieškoti, ką aš galėčiau padaryti, kaip galėčiau save išreikšti. Ir ieškau įvairiausių būdų, kaip tai būtų galima padaryti. Ir vienas iš būdų man – įlindimas į elektroninę muziką. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad kuriu vien tik elektroninę muziką, kartais nukrypstu net į filmų takelius. Bet kol kas tai yra tik hobis, tik hobis.
Esi menininkas – katalikas. Skamba labai sudėtingai! Kaip galima tai suderinti?
Aš į tai žiūriu labiau ne iš religinės pusės, bet iš tikėjimo. Religija yra tam tikra pagalba tikėjimui. Svarbu suvokti savo Dievo didybę, kad visi talentai, kuriuos turi, jie nėra šiaip sau duoti. Kiekvienas žmogus yra skirtingas.
Suderinti tai nėra sudėtinga. Galbūt kartais būna truputėlį sunku tarp kitų įvairių žmonių ar menininkų, kurie kritikuoja tikėjimą ir iš jo tyčiojasi ar pašiepia. Bet į sceną neinu nepasimeldęs, savo širdies neatidavęs Dievui. Nes, kai kažką darai iš savęs, labiau sieki šlovės, garbės – tai tam tikra puikybės forma. Bet tu eini ir stengiesi dovanoti save, kad muzika žmogui paliestų širdį, pakeistų jį iš esmės, o ne tik tam vakarui – suteiktų tam tikrą malonų prieskonį po koncerto, o kitą dieną jis tikriausiai nieko neprisimintų. Padaryti, kad žmonės keistųsi ir atrastų tiesą. Menu liudyti savo gyvenimą. Taip pasakyčiau. Tai yra vienas iš credo.
Ar tavo aplinkoje yra daug menininkų katalikų?
Menininkų katalikų? Iš tikrųjų yra. Šiuo metu vyksta daug gražių dalykų – daug žmonių atranda Dievą. Ir tai yra nuostabu! Matyti, kaip žmogus keičiasi, atsiveria, kaip jis išsilaisvina iš visokių suvaržymų, kaip sienos griūna. Yra tokių žmonių. Yra.
Ko gero, daugelis mūsų esame aplinkoje, kur tikėjimą liudyti sunku. Kokį duotum patarimą: kaip atrasti savyje drąsos liudyti?
Aš manyčiau, visa ko esmė yra meilė. Jeigu tu tai darai su meile – tai viskas gerai. Nereikia daryti, kad liudytum tai, kas tau svarbu, bet liudyti meilę. Manau, tai yra visa ko esmė. Žmogus nėra kvailas, jis visada pajaučia, koks yra tavo tikslas. Jeigu eini siekdamas parodyti save ar trokšti kažkokių žmogaus permainų, bet nežinai pats, dėl ko, pavyzdžiui, tik dėl to, kad tikinčiųjų būrelis būtų didesnis, kad kiečiau atrodytume, tai nieko nebus. Jeigu nėra meilės, tai yra bergždžias dalykas. Manyčiau, reikia tiesiog nebijoti, pasitikėti Dievu, atsiduoti jo valiai, klausytis jo. Ir viską daryti su meile. Tas žodis „meilė“, jis labai nuvalkiotas šiais laikais, bet man jis vis tiek patinka.
Mintautai, ko palinkėtum Lietuvos jaunimo dienų dalyviams, kurie jau visai netrukus atvyks į Vilnių?
Labiau atverkite savo širdis Šventajai Dvasiai. Leiskite jai veikti, keisti mūsų gyvenimus, nebijoti išeiti už komforto zonos. Ir tikėti. Manau, pradžiai tiek turėtų užtekti. Jeigu leisime Dievui veikti, mūsų gyvenime pradės vykti nuostabūs dalykai. Liudyt meilę, liudyt meilę!