HIMNAS MEILEI (kitaip)

 

Jei mokėtume anglų, prancūzų ir ispanų kalbas...

Jei turėtume  diplomą ir būtume labai išsilavinę, bet širdyje neturėtume meilės,

neturėtume kuo pasidalyti.

Jei mokėtume įžvelgti būsimuosius įvykius,

galėtume numatyti istorijos eigą ir politinius bei ideologinius pokyčius,

jei suprastume politiką ir ekonomiką, domėtumėmės kultūriniais debatais ir daug žinotume,

net jeigu būtume ištikimi Viešpačiui, uoliai melstumėmės ir stengtumėmės eiti tiesiu keliu,

bet neturėtume meilės,

dar būtume prisirišę prie gyvenimo, pagrįsto turėjimu, bet ne buvimu.

Jei išdalytume savo turtus ir mums atrodytų, kad mumyse nyksta troškimas turėti,

net jeigu paaukotume stambią sumą bažnyčiai,

ar daug paskirtume nukentėjusiems nuo potvynio, žemės drebėjimo ar bado,

net jeigu visas savo fizines, proto ir dvasios jėgas

skirtume visuomenės pagerinimui ir jos dvasiniam bei medžiaginiam gerbūviui,

patys visiškai nusialinę,

bet neturėtume meilės,

visa tai būtų tuščia,

ir savo gyvenimo pabaigoje neišvystume nei Viešpaties veido,

nei savo brangiųjų, kurie su Juo džiaugiasi ramybe.

Iš tiesų tikrai mylime, jei esame kantrūs su tais, kurie mus kamuoja,

mus pašiepia, nustumia ir nervina.

Tikrai mylime, jei esame kantrūs su tais, kurie mus išnaudoja,

prievartauja, nuolat darydamai tai, ką nori, nors mūsų nepažįsta ir kritikuoja.

Iš tikrųjų mylime, jei apie kiekvieną esantį šalia mūsų galvojame gerai

ir stengiamės,

kad pilnai realizuotųsi ir duotų vaisių jiems Viešpaties dovanotos dovanos.

Iš tiesų mylime, jei nejaučiame nemalonumo ir mūsų neerzina kitų sėkmė,

bet džiaugiamė tuo, lyg jie būtų mūsų pačių vaikai.

Mes tikrai mylime, jei nesididžiuojame tuo, ką nuveikiame,

ką turime ir pagaminame,

jei nesiveržiame į pirmą vietą ir nelaikome savęs kažkuo svarbiu.

Iš tikro mylime, jeigu neniekiname

ir nenuviliame mažųjų, gimusių iš mūsų vaikų, ir nuolankiųjų bei liūdinčiųjų.

Tikrai mylime, jei  gudriai ir  savanaudiškai nerikiuojame savo bei kitų gyvenimo aplinkybių,

nors  ir dėl kilnių ideologinių ar žmogiškų tikslų,

pavyzdžiui, dėl vaikų gerovės.

Iš tikrųjų mylime, jei nepykstame,

neišrėkiame pagiežos, arba jos suktai nepakuždame,

nuliūdindami širdis tų, kurie yra šalia mūsų.

Tikrai mylime, jei savo širdyje nepuoselėjame keršto piktžolės tiems, kurie

rezgia pinkles mūsų šeimos lūkesčiams, karjerai, socialiniams įsipareigojimams,

 taip pat ir kelionės draugams.

Iš tikro mylime, jei tiesą, nors mums  ir nemalonią,  mokame išklausyti bei ją išsakyti.

Ir jeigu mylime, mokame kitų silpnybes apeiti ir jas pridengti, tikrai tikėdami, kad Dievas

 yra kiekviename  žmoguje  šalia mūsų, net pačiame  žiauriausiame, mus  varginančiame  ir

nervinančiame, ir galime nusilenkti jame esančiai, nors ir silpnai, dieviškumo liepsnelei.

Tikimės, kad ir jame, kaip ir mumyse, pildosi išganymas,

Kantriai , bet ir su didžiu ilgesiu laukdami Viešpaties meto,

malda skubindami jį tiems, kurie mums priešinasi,

 kaip mums buvo įsakyta, liepiant  melstis už priešus.

Tad jeigu mylime, jau esame būsimajame laike,

esame Dievo karalystėje,

 kur nebus reikalingas nei mūsų tikėjimas, nei viltis, nes jie jau bus galutinai

 užbaigti,

kur pasiliks tik mūsų meilė,

jei būsime mokėję želdinti ją ir auginti jau nuo šiandien,

šioje žamėje, per visas savo gyvenimo dienas 

Jei viską žinočiau apie pedagogiką,

jei įgusčiau  sumaniai elgtis visose auklėjimo painiavose,

bet neturėčiau meilės, visa tai man nieko nepadėtų.

Jei mano žodžiai būtų sąmojingi, mano kalba skvarbi ir pribloškianti,

jei savo bendravimo sumanumu laimėčiau jaunuolius ir suaugusius,

bet neturėčiau meilės, būčiau niekas.

Jei eikvočiau save be poilsio,

praleisčiau naktis studijuodamas,

jei visą savo laiką ir išteklius skirčiau projektų sudarinėjimui,

bet neturėčiau meilęs, nieko nepadaryčiau.

Meilė yra kantri -  kai susirinkimai yra nepakenčiami, tėvai ir draugai per daug reiklūs,

vaikai abejingi, nepareigingi, lengvabūdiški.

Meilė nėra pavydi – kai giria tavo draugą, animatorių, asistentą, ir auklėtiniai

myli jį labiau negu tave.

Meilė nepyksta – kai vskas griūva ir bendruomenė suardo projektą,

o vadovas nesupranta problemų.

Meilė dangsto viską – šalia tavęs ęsančio šaltumą, vaiko, kuriam atidavei geriausią dalį savęs,

 abejingumą, kritiką to, kuris visur mato tik šešėlius.

Meilė viskuo viliasi – net kai kiti nebesivilia, kai tavo aplinka atrodo suakmenėjusi

ir nepajėgi atsinaujinti.

Meilė viską pakelia – vargus, pasiaukojimą, budėjimus, sunkius geresnių kelių ieškojimus,

santykius, kuriuos nuolat reikia sumegzti ir sujungti, stoką valandėlės laiko sau,

nuolat galvojant apie kitus.

 

Penki dalykai yra auklėtojai svarbūs: auklėjimo kompetentingumas, sugebėjimas bendradarbiauti,

gilus dvasingumas, linksmumas, meilė.

 

Bet užvis didžiausia visuomet yra meilė.

 

***