KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA

 

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA 

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Kristaus Prisikėlimas yra viso mūsų krikščioniško tikėjimo šaltinis ir pagrindas. Prisikėlusį Kristų mes, krikščionys, susitinkame ir jo Prisikėlimą švenčiame visu savo gyvenimu, nuolat. Švenčiame Velykų rytą, kiekvieną sekmadienį, kiekvieną kartą dalyvaudami Šventosiose Mišiose, skaitydami Dievo žodį, priimdami sakramentus, melsdamiesi, mylėdami artimą Kristaus pavyzdžiu. Štai kaip giliai yra įsišaknijęs Kristaus Prisikėlimas.

Kasmet Velykų šventimas, Prisikėlusio Kristaus malonės dėka leidžia atnaujinti mūsų tikėjimą, naujai susitikti Kristų.

Evangelija mums pasakoja Prisikėlimo įvykį. Ji vienintelė tai gali autentiškai padaryti ir atvesti mus į gilų tikėjimą Jėzaus Prisikėlimu. Tad kartu su evangelijos moterimis, Petru ir tuo kitu mokiniu skubėkime prie kapo, kad pamatytume, įtikėtume ir suprastume Rašto žodžius, kad Jėzus turėjo Prisikelti.

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus moterys ateina prie kapo. Šiuose pirmuose evangelijos žodžiuose jaučiamas mirties pergalės ženklų alsavimas: tyla, naktis, tamsa, kapas. Atrodo, jog blogio galybės, jėgos principas, neteisybė, melas, klasta ir niekšybė galutinai paėmė viršų ir nugalėjo gyvybę. Skubančios prie kapo moterys kartu įasmenina mus, ateinančius prie mylimų ir brangių žmonių kapo.

Tačiau atėjusios prie kapo, moterys pamato, kad akmuo nuverstas nuo kapo angos... Pamato, kad kapas tuščias ir jame nėra Jėzaus kūno. Moterys pamato... Čia evangelistas Jonas ir pradeda mus mokyti pamatyti Prisikėlusį Jėzų. Pirmiausiai, jis panaudoja vieną iš trijų veiksmažodžių matymui nusakyti. Graikų kalbos žodį blepo - matyti išorę, pirmu žvilgsniu, tai, ką mato visi.

Baimės apimtos, moterys bėga pas Simoną Petrą ir kitus mokinius. Taigi, bėga pas tuos, kurie taip pat mylėjo Jėzų. Mes, netekę artimųjų jaučiamės vieniši, ieškome tų, kuriems mūsų mylimi žmonės taip pat buvo brangūs ir artimi.

Atbėgusios moterys praneša: "Paėmė Viešpatį iš kapo ir mes nežinome kur jį padėjo". Petras ir dar vienas mokinys nuskubėjo prie kapo. Kas tas bevardis mokinys, nuskubėjęs kartu su Petru? Jį sutinkame kelis kartus. Pirmiausiai - evangelijos pradžioje, drauge su Andrejumi tampa pirmaisiais Jėzaus mokiniais. Paskutinės Vakarienės metu jis yra prisiglaudęs prie Jėzaus širdies, suimtą Jėzų palydi į vyriausiojo kunigo kiemą, dalyvauja visame teismo procese, stovi po kryžiumi, atpažįsta Prisikėlusįjį prie Tiberiados ežero. Šis neįvardintas mokinys evangelisto Jono teologinėje perspektyvoje kartu įasmenina kiekvieną krikščionį, siekia mus paskatinti taip kaip jis mylėti Jėzų ir jį sekti.

Taigi "Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo." Šis neįvardintas mokinys (taigi mes) pirmiausia (kaip ir moterys atėjusios prie kapo) mato bendru žvilgsniu, išoriškai pastebimus dalykus. Jis neina į vidų. Jis laukia Petro. Reikia kito žvilgsnio. Ar ir kitas taip mato?

"Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai." Čia evangelistas panaudoja antrą terminą matymui nusakyti - graikų kalbos žodį feureo - matyti klausiant, mąstyti. Laidojant Jėzaus kūnas buvo įvyniotas į drobulę. Kodėl Jėzaus kūno nėra, o liko tik numestos drobulės ir skara suvyniota atskirai?

Prie mylimo žmogaus karsto stovi ir tikintys ir netikintys. Ir vieni, ir kiti bendru žvilgsniu pirmiausiai mato išoriškai pastebimus dalykus - sustingusį kūną. Ir tai viskas? Ir tikrai nekyla jokių klausimų? Tai, kad tėvas ar motina augino mane, su meile aukojo savo gyvenimą, patyrė daug kančios, nepritekliaus, - ir tai yra beprasmiai dalykai? Iš viso jų gyvenimo, jų pastangų, jų meilės lieka tik sustingęs kūnas ir kapas? O mano paties gyvenimas? Dėl ko aš stengiuosi, siekiu, dirbu, vargstu, gyvenu dėl artimų ir brangių žmonių? Dėl kapo duobės? Dėl jos stengtis nereikia. Ji ir taip bus. Dėl ko aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Dėl ko verta gyventi, kentėti, mylėti? Tik dėl laikinų dalykų? Jie visi savaime pasibaigs.

"Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo." Galiausiai evangelistas panaudoja trečiąjį terminą matymui nusakyti. Žodį orao - matyti giliausią tikrovę, matyti už žemiško matymo ribų, matyti tikėjimo žvilgsniu. Dievas ateina į žmogaus pasaulį ir Kristaus asmenyje tampa žmogumi. Jis Pats, jo paliktoji Evangelija yra žmogui Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis prisiima žmogaus žemiškąjį gyvenimą drauge su mirtimi. Jis įeina į mirties kapą ir per jį pereina į visiškai kitą gyvenimą. Lieka tik numestos drobulės ir suvyniota skara. Tai ir yra Jėzaus Prisikėlimas. Tai ne sugrįžimas į šitą žemišką gyvenimą, ar mirusio Jėzaus kūno atgaivinimas jau prieš tai buvusiam gyvenimui žemėje. Prisikėlimas, tai įėjimas į Dievišką pasaulį, į Dievišką tikrovę... Tai, brangieji, laukia kiekvieno iš mūsų. Turime gyventi su Kristumi ir su Kristumi pereiti per mirtį. O ten, anapus, lauks Jis, kad mus prikeltų ir padovanotų dievišką, niekada nesibaigiantį gyvenimą.

Iki Prisikėlimo mokiniai nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. Mus taip pat Šventasis Raštas kviečia Kristuje matyti pačią tikriausią mūsų prasmę. Mūsų gyvenimas negali neturėti prasmės. Mūsų buvimas negali pasibaigti nebūtimi. Velykų šviesa duoda prasmę viskam: kančiai, vilčiai, meilei, džiaugsmui, pačiam gyvenimui. "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. (1Kor 2,9)"

Visiems, brangieji, džiugių ir prasmingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!

Vysk. Jonas Ivanauskas