Jubiliejinių Gailestingumo metų Žolinės atlaidai Pivašiūnuose turėjo jaunatvišką įžangą, nes rugpjūčio 9 d. Varkalėse prasidėjo jau tradiciniu tapusi jaunimo stovykla ir piligriminis žygis į Pivašiūnų šventovę. Stovyklos metu buvo gilinamasi į Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio dvasinį palikimą, todėl trijų dienų stovyklavimą vienijo Dievo tarnui ypač svarbus šūkis „Būk valia Tavo!“.

Stovyklos dalyviai klausėsi mokymų apie piligrimystę, apie Dievo tarno Teofiliaus gyvenimą, pamaldumą, dorybes bei beatifikacijos bylos eigą, kuriuos pravedė kun. dr. Mindaugas Sabonis, kun. Marius Talutis, dr. Roma Zajančkauskienė ir Irmantas Ramanauskas. Jaunimas ne tik meldėsi, adoravo ir šlovino Viešpatį, bet taip pat ir žaidė bei bendravo.

Rugpjūčio 12 d. jaunimas iš Varkalių pėsčiomis su malda ir giesme leidosi į piligrimystę Pivašiūnų kryptimi. Pakeliui piligrimai rinko sutiktų žmonių intencijas, kurias nešė į Pivašiūnų šventovę ir tomis intencijomis meldėsi. Pakeliui aplankė ir meldėsi Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio ir Dusmenų bažnyčiose. Piligrimai nakvojo Aukštadvario buvusio domininkonų vienuolyno patalpose bei Dusmenų parapijos namuose.

Rugpjūčio 14 d. skambant šventovės varpams piligrimus, nešančius LJD kryžių Pivašiūnuose pasitiko klebonas mons. Vincas Baublys. Pasimeldę Pivašiūnų bažnyčioje piligrimai įsikūrė gimnazijoje ir ruošėsi oficialiai Žolinės atlaidų pradžiai.

Žolinės išvakarių Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, kuris nuoširdžiai pasveikino jaunimą, cituodamas pop. Pranciškų, kad jie „paliko patogias sofas, užsidėjo žygio batus ir ryžosi piligrimystei“. Ganytojas pasidalijo įspūdžiais iš PJD Krokuvoje, kuriose dalyvavo taip pat nemažai iš Kaišiadorių vyskupijos jaunimo. Mišiose jaunimas jautėsi atlaidų šeimininkais: skaitė Šv. Rašto skaitinius, giedojo, nešė aukas, pristatė pakeliui sutiktų žmonių intencijas... Po šv. Mišių vyskupas įteikė padėkas į PJD Krokuvoje jaunimą lydėjusiems vadovams, o taip pat ir Užuguosčio, Aukštadvario, Onuškio ir Dusmenų parapijų klebonams ir jų bendruomenėms už nuoširdų piligrimų priėmimą. Po vakarienės jaunimas pradėjo ruoštis pagrindinei atlaidų dienai, o savo darbus užbaigė 22 val. Švč. Sakramento adoracija.

Žolinės dieną nuo ankstyvo ryto jaunimas ėmėsi savanorystės: koordinavo automobilių statymą aikštelėse, ištroškusiems dalijo vandenį, nuo spūsties saugojo pagrindinius takus, patarnavo šv. Mišioms, teikė informaciją atvykstantiems piligrimams.

Pagrindinėms Žolinės atlaidų Mišioms rugpjūčio 15 d. šventoriuje vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Magdeburgo vyskupo generalvikaras kun. Raimund Sternal ir kun. Gerhard Nachtwei bei kiti kunigai. Mišių pradžioje Kaišiadorių ganytojas pakvietė melstis, kad atpažintume Dievo valią savo gyvenime, o homilijos metu išplėtojo mintį apie Viešpaties valios vykdymą Dievo Motinos Marijos gyvenime. Mišiose giedojo jungtinis Kaišiadorių vyskupijos parapijų choras, grojo Alytaus Didžiosios kunigaikštienės Birutės bataliono orkestras. Po šv. Mišių sveikinimo žodį tarė Magdeburgo vyskupo generalvikaras kun. Raimund Sternal. Jis priminė apie prieš 25 metus prasidėjusį bendradarbiavimą tarp Kaišiadorių ir Magdeburgo vyskupijų ir kvietė atverti savo širdis kiekvienam, reikalingam įvairiopos pagalbos. Po pamaldų Pivašiūnų klebonas mons. Vincas Baublys dėkojo visiems maldininkams, o tai pat ir Dievui už gerą orą: „Jau dvidešimt trečius metus švenčiame Žolinės pagrindines šv. Mišias lauke. Nors sinoptikai prognozavo lietų, per tą laiką dar nėra taip buvę, kad lietus sutrukdytų lauke vykstančias pamaldas“. Pasirodo, kad prieš Dievą net ir sinoptikai bejėgiai!

Rugpjūčio 16 d. buvo meldžiamasi už žemdirbius ir bendruomenes. Nors šiemet nepalankus oras neleidžia įsibėgėti rugiapjūtei, tačiau visuomet išlieka viltis, jog nuolat esame Viešpaties rankoje, todėl nereikia baimintis, bet labiau pasitikėti.

Rugpjūčio 17 d. Pivašiūnų šventovė subūrė maldai kunigus, vienuolius bei vienuoles. Homilijos metu Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius, pasiremdamas pal. Jurgio Matulaičio klausimu – „Kur imti kunigų, tikrų katalikų?“ (plg. Jurgis Matulaitis, Užrašai, Vilnius 1998, 160), svarstė apie katalikiškumo pagalbą evangelijos skelbimui. Po pamaldų dvasininkai ir pašvęstojo gyvenimo atstovai dalijosi mintimis prie agapės stalo.

Rugpjūčio 18 d. Pivašiūnus užplūdo Caritas organizacijos nariai, savanoriai, socialiniai darbuotojai. Kun. Julius Sasnauskas OFM Pivašiūnų gimnazijoje vedė katechezę apie Dievo gailestingumą. Jis kalbėjo, jog šie metai mums daug reiškia, nors turime rizikos šį žodį (gailestingumas) nuvalkioti. Dievas – gailestingumo centras. Kartais norėtųsi vietoj gailestingumo vartoti sinonimą mielaširdystė, kuri yra esminė Dievo savybė. Pranešime buvo paminėti svarbiausieji bibliniai Dievo gailestingumo momentai. Visur galime atsekti dievišką savybę – Dievo žvilgsnį, pasigailėjimą ir veiksmą. Mes, žmonės, matydami kančią, vargą - atpažįstame, pasigailime, kažką padarome - prisiliečiame prie dieviškųjų savybių. Svarbu turėti tikrojo Dievo įsivaizdavimą, o ne jo kaukes (gąsdinančio, baudžiančio, baisaus). Tikrąjį Dievo gailestingumą padės pajusti ne paveikslai, o mūsų norėjimas, žinojimas, kad to mums reikia. Svarbiausia ne išorė, fasadai, o turinys. Nors ir čia yra grėsmė tapti religiniais vartotojais. Turime nepamiršti kiek mums reikia gailestingumo dvasiniu ir socialiniu lygmeniu.

Buvo minėta pašaukimų stygiaus dilema Lietuvoje. Brolis Julius prisiminė prieš 25 metus iškovotos laisvės dovaną, entuziazmą, nepriklausomybės atgavimą, valstybingumo kūrybos pradžią, Bažnyčios institucijų atgaivinimą, tame tarpe ir galingos Caritas organizacijos, tačiau prelegentas taip pat minėjo, kad po ketvirčio amžiaus matome situaciją, kad ne viskas yra padaryta. Nuo mūsų pačių priklauso ir Bažnyčios veidas. Patys esame kūrimo procese, todėl nuo mūsų priklauso tiek Bažnyčios tiek valstybės ateitis. Turime prisiimti asmeninę atsakomybę dėl Bažnyčios, būdami aktyvūs Kristaus bendruomenės -realios, gyvos - Dievo tautos dalimi. Prelegentas priminė Eucharistijos esmę – maitintis Jėzaus Kūnu ir krauju ir būti išsiųstiems, pilnai įsijungti į Bažnyčios misiją, veikti savo parapijose, nešti Kristų, Gerąją Naujieną, tą visada gerą žinią kartu su gailestingumo darbais.

Po katechezės buvo švenčiamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas. Mišių homilijoje generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius kalbėjo Caritas nariams: „Jūs nesate tik kažkaip gailestingai veikianti labdaringa organizacija, bet pats jūsų pavadinimas įpareigoja MYLĖTI žmogų visą, su visais jo poreikiais, o ypač dvasiniais; jūs darote Dievo meilę esama konkrečioje situacijoje“. Šv. Mišiose dalyvavo daug piligrimų, tarp kurių buvo piligrimų grupė iš Krekenavos, vadovaujama kun. Gedimino Jankūno. Pivašiūnus ir Krekenavą ypatingu būdu sieja į dangų paimtoji Mergelė, nes abi šventovės iškilmingiausiu būdu švenčia Žolinės atlaidus.

Po šv. Mišių karitiečiai atliko gailestingumo darbą – aplankė Alytaus raj. savivaldybei priklausančius Pivašiūnų globos namus, pasidalijo mielaširdyste su seneliais, o savo susibūrimą užbaigė prie agapės stalo bendraudami su savo ganytoju.

Rugpjūčio 19 d. Pivašiūnuose susirinko tikybos mokytojai, katechetai bei pedagogai. Sambūris prasidėjo kun. Kęstučio Dvarecko vedama katecheze "Dievo gailestingumas mano gyvenime". Prelegentas kalbėjo: "Priimti Dievo ir kitų gailestingumą yra paprasta, nereikalauja ypatingų mūsų pastangų, greičiau tai yra kiekvieno žmogaus poreikis, bet kaip pačiam būti gailestingu?, - tokiu klausimu kreipėsi į mus kun. Kęstutis. Atsakymą jis pateikė nagrinėdamas tris dalykus, kuriuose ypač gali pasireikšti gailestingumas: ligos, laikas ir pinigai. Priimti ligą, ribotumą, nepajėgumą - visa tai, kas mums nemalonu - iššūkis kiekvienam iš mūsų. Dievui, priešingai - tai nėra kliūtis mus mylėti. Dažnai, susidūrę su sunkumais, kurių nepajėgiame įveikti, kai mums ne viskas sekasi (o kiek tokių situacijų tenka patirti mokykloje), pradedam galvoti, kad esam nevykėliai ir kažkas su mumis negerai. "Būkite ramūs, - sakė kun. Kęstutis, - viskas su jumis ir su jūsų gyvenimu yra gerai." Dievas leidžia visus tuos dalykus mūsų gėriui. Tai esminė mintis, kuria patikėjus, realybę pradedam priimti kitaip: su pasitikėjimu Viešpačiu, kuris vienintelis žino, ko mums iš tiesų reikia. Remtis Juo - tai didžiausia mūsų stiprybė.

Kitas dalykas yra laikas. Ko labiausiai šiais laikais trūksta? Laiko, o gailestingumui jo reikia. Kam naudojame savo laiką? Ar tie dalykai iš tiesų yra verti mūsų laiko? Ar tikro pabendravimo su artimu nepakeičiu naršymu internete ir televizoriaus žiūrėjimu, kur daugiausia gaunu neigiamą informaciją, kai tuo tarpu Gerajai Naujienai - Dievo Žodžio skaitymui nebelieka laiko? Dievas mums visiems davė vienodai laiko, svarbu - kam jį naudojame.

Trečias dalykas yra pinigai. Čia pasaulio ir Dievo logika visiškai skiriasi. Pasaulio mąstyme - turėti reiškia kaupti, o Dievo - dalintis. Ir štai čia mums į pagalbą ateina į jokius logikos rėmus netelpantis Duonos padauginimo stebuklas. Mokiniai teturėjo dvi žuvis ir kelis duonos kepaliukus, o, jais pasidalinę, pririnko septynias pintines likučių (daugiau negu davė). Be to, dalindamiesi mes dar gi ir kaupiame savo lobį danguje. Duok - ir tu turėsi dvigubai.

Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas, homiliją sakė kun. Gediminas Tamošiūnas. Po pamaldų tikybos mokytojai rinkosi Pivašiūnų gimnazijoje agapei. Kaišiadorių vyskupas suteikė mokytojams kanoninį siuntimą ir palaimino Naujiems mokslo metams.

Rugpjūčio 20 diena Kaišiadorių vyskupijoje yra ypatinga, nes 1962 m. rugpjūčio 20 d. į amžinybę iškeliavo iškilus vyskupijos ganytojas Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Pivašiūnų šventovėje buvo meldžiama jam altoriaus garbės, o jo patirti pažeminimai bei kančia tapo akstinu melstis už ligonius bei visaip kenčiančius, už medicinos darbuotojus bei slaugytojus. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, homiliją sakė Kaišiadorių ordinaras pristatydamas Dievo tarną Teofilių kaip ištikimą Kristaus bičiulį. Abu vyskupai Mišių metu teikė Ligonių sakramentą iš įvairių parapijų atvykusiems ligoniams, kurie turėjo savo klebono raštišką paliudijimą apie tinkamumą priimti ligonių patepimą. Pamaldų metu giedojo pritardamos kanklėmis Kauno seserys benediktinės, nes Dievo tarnas Teofilius prieš tapdamas Kaišiadorių vyskupu (1943 m.) gyveno Kaune prie seserų benediktinių vienuolyno ir buvo seserų kapelionu.

Vakare Dievo tarno Teofiliaus minėjimas persikėlė į Kaišiadorių katedrą, žr. daugiau - Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio minėjimas Kaišiadoryse...

Rugpjūčio 21 d. – sekmadienį Pivašiūnai sukvietė šeimas, nes labai svarbu kiekvienai šeimai atrasti Viešpaties dieną ir kaip šeimos dieną. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo ir Sutvirtinimą teikė Kaišiadorių vyskupas. Mišių metu šeimos aktyviai dalyvavo liturgijoje: skaitė Dievo žodį, maldavimus, o mažiausieji šeimų nariai smalsiai apžiūrinėjo auksu tviskančias altoriaus puošmenas. Gražu buvo matyti, kaip šeimų nariai prie altoriaus skaityti eina ne po vieną, bet eina kartu visa šeima - sutuoktiniai kartu su visais savo vaikais. Homilijos metu vyskupas užsiminė apie šiandienos šeimų sunkumus ir nurodė būdus, kaip tikėjimo ir maldos pagalba įveikti visas kliūtis. Vyskupas taip pat dėkojo šeimoms už jų krikščioniško gyvenimo liudijimą. Po pamaldų Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras pakvietė šeimas į palapinę agapei.

Žolinės atlaidų pabaigą Pivašiūnuose apvainikavo rugpjūčio 22 d. švenčiamas Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimas. Ypač skaitlinga Gyvojo Rožinio draugija bei kitos maldos grupės atvyko į šventovę padėkoti Dievui už maldos malonę. Dauguma atsiliepė į Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos iniciatyva organizuotą mini piligrimystę ir du kilometrus ėjo pėsčiomis.

Šv. Mišių pradžioje Kaišiadorių vyskupas pasveikino visų maldos grupių narius, ypač išskirdamas vieną gausiausių Kaišiadorių vyskupijoje Gyvojo Rožinio draugiją, taip pat piligrimus iš kitų vyskupijų, itin gausų Gyvojo rožinio draugijos narių būrį iš Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų ir kitur. Po sveikinimo Kaišiadorių vyskupas paprašė Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ vadovauti šv. Mišioms. Arkivyskupas Sigitas homilijoje kreipė žvilgsnį į Marijos gyvenimą. Nuo Angelo apreiškimo Marijai ir jos atliepo „Tebūna man, kaip tu pasakei“ iki jos paėmimo į dangų ir kaip Dangaus Karalienės išaukštinimo telpa meilės ir aukos kupinas gyvenimas. Marijos ištikimybė Dievui neatskiriama nuo išbandymų ir kančios. Dažnai ir mums kyla klausimas, kodėl mus mylintis Dievas neapsaugo savo žmonių nuo išmėginimų. Tačiau Dievo mintys ne žmonių mintys. Išbandymuose suspindi tai, kas svarbiausia – meilė Dievui ir žmonėms. Per išbandymus Dievas augina meilę. Pasitikėjimas Dievo apvaizda Marijos neapvylė. Kai užgriūdavo sunkumai, Marija tvirtai laikėsi Tėvo rankos, – ir išbandymai baigdavosi pergale. Kaip Viešpats vedė Mariją, taip veda ir kiekvieną Dievą mylintį žmogų.

Po pamaldų įvairių maldos grupių minia patraukė prie Pivašiūnų piligrimų centro, kur buvo organizuota prasmingos bendrystės popietė. Kaišiadorių vyskupas įteikė padėkas įvairių dekanatų Gyvojo rožinio draugijos koordinatorėms ir aktyviausiems maldos grupių nariams. Po to surengta viktorina atsakant į klausimus apie Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir veiklą. Maldos grupių šventę užbaigė nuotaikingas koncertas.

Žolinės atlaiduose prieš kiekvienas šv. Mišias skambėjo Pivašiūnų Marijai – Nuliūdusiųjų Paguodai sukurta giesmė, kurioje atsispindi ir etnografinis regionas: „Savo sostą čia iškėlei, Dzūkų žemėj tarp vargelių...“, o po Mišių buvo meldžiamasi Malda Pivašiūnų Marijai. Eucharistijos šventimas, adoracija, Rožinio malda ir galimybė atlikti išpažintį yra tos dvasinės ašys, kuriomis judame Dievo karalystės link. Prie to dar prisideda prasmingi maldos žmonių susitikimai, bendravimas, dalijimasis ir visa tai nuspalvinama gražia dzūkiška nuotaika...