Monsinjoras Rimvydas Jurkevičius: "Bažnyčia man yra šeima" ("Kaišiadorių aidai" 2022-08-23)

Ričardo Venskaus nuotr.

Monsinjoras Rimvydas Jurkevičius: „Bažnyčia man yra šeima“

Dvejus ilgus metus trukusi pandemija, o dabar ir Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, skatina žmogų permąstyti tai, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, o vidiniai išgyvenimai slegia jautrią sielą, ieškančią nusiraminimo. Šį sunkumą širdyje atsineša ir Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo parapijos bendruomenė, rinkdamasi į šventąsias Mišias, siekdama tikėjimą paversti ginklu, išvejančiu tamsą. Tačiau monsinjoras Rimvydas Jurkevičius Bažnyčios jėgą mato vienybėje – žmonių ryšyje su Dievu ir vienas su kitu. Su klebonu pasikalbėjome apie tai, kaip šį sunkų laikotarpį išgyvena Kaišiadorių parapijos bendruomenė ir jis pats, kaip karas paveikė žmonių santykį su Dievu bei Bažnyčia ir kaip tikintieji prisideda prie paramos Ukrainai.

Taigi, monsinjore, kaip manote, ar smarkiai pastarieji pora metų pakeitė Jūsų parapijos tikinčiųjų bendruomenę?

Kiekvienas kažkoks gyvenimo duotas iššūkis savotiškai keičia žmogų, gyvenimas užduoda klausimų, patenkame į situacijas, iš kurių ieškome kaip išeiti, bet visa tai mes vis tiek jungiame su Dievu. Pavyzdžiui, kai buvo pandemija, dabar dar ir karas Ukrainoje, žmonės dažnai sako: tai kur tas Dievas? Bet, užduodami klausimą, kur tas Dievas, visų pirma mes turime paklausti savęs, o kur aš esu šioje situacijoje. Kaip ir Jėzus pasakė: Jūs būkite mano rankomis, kojomis, širdimi, akimis, klausa, lūpomis. Apie rankas: tai reiškia, kad turime padėti kitiems, net jeigu ir ne visą laiką būsim suprasti. Tokiu atveju aš žmonėms sakau – įsivaizduokit, nusiperkam kažkokį daiktą, nesvarbu, šaldytuvą, televizorių... Kitas mūsų žingsnis – ieškom instrukcijos. Kaip naudoti, ką daryti, kaip įjungti... Bet kur mano gyvenimo instrukcija? Tai yra Šventasis Raštas. Jeigu susidūriau su tokiais iššūkiais, vadinasi, turiu iš karto atsiversti Šventąjį Raštą ir surasti, dėl ko taip yra, ką man sako Viešpats.

Per patį pandemijos įkarštį bažnyčios buvo uždarytos. Ar tai nesusilpnino žmonių tikėjimo, tarpusavio ryšio?

Buvo visai kitas dalykas, kai užsidarė bažnyčios, tie visi nuotoliniai, kaip ir viskas tvarkoje, viskas puiku, prisitaikėm viską daryti nuotoliniu būdu, technologijas pasitelkėm, bet, aišku, bijojom, kad žmonės, kaip čia pasakius, nesusvetimėtų, kad nenutrūktų bendravimas. Pandemija baigėsi ir galiu pasakyti, kad žmonės sugrįžo į bažnyčią, netgi atsirado tokių šeimų, kurios sako, kad pandemijos metu atsirado laiko pasibūti kartu, padiskutuoti, išgirsti vienas kitą. Ir dabar yra įvairios maldos grupės – pavyzdžiui, yra šeimos maldos grupė, yra moterų maldos grupė, kuri gyvuoja labai daug metų, jau dešimtmetį, taigi aš sakau vyrams – suburiam ir vyrų maldos grupę.

Ir kaip pavyko įgyvendinti šią mintį?

Iš tikrųjų aš neturėjau didelių iliuzijų, bet tikrai gerąja prasme nustebau, kai pirmu pakvietimu atėjo šeši vyrai. Ir tai po pandemijos, gal šių metų sausio mėnesį. Dabar yra atostogų metas – nuo liepos iki rugpjūčio, nuo rugsėjo vėl toliau rinksimės. Šią dieną turim jau keturiolika vyrų. Renkamės, meldžiamės kiekvieną ketvirtadienį po vakaro mišių. Į mišias jie dažnai negali ateiti, kadangi  renkasi ne sekmadienį, bet jie subėga čia, į grupę. Labai jaučiasi atsakomybė, pavyzdžiui, būna, kad kartais žmogus negali dalyvauti, kartais šeimos reikalai, bet jie paskambina, pasako: manęs nelaukit, aš užsiėmęs.

Vadinasi, žmonių tikėjimo nepalaužė izoliacija per pandemiją, jie vis tiek trokšta dalintis savo laiku, melstis kartu?

Taip, nes mes esam bendruomenė. Pavyzdžiui, tai, ką aš sakau apie pačią Bažnyčią. Kas yra Bažnyčia, kas yra šeima? Man šeima ir yra Bažnyčia. Aš, pavyzdžiui, kai lankau parapijas, būna, kažkuriuose namuose atsisėdam prie kavos puodelio, matau – Kryžius, matau – Šventasis Raštas padėtas, vaikučiai, mes sėdim visi, kalbam, ir štai aš išeinu iš to namo, iš tos šeimos ir galvoju – Viešpatie, kokioje nuostabioje aš buvau Bažnyčioje, kaip tai gražu! Gerai, aš nesakau, mes turim atnaujinti savo bažnyčias, gerai, ten daug aukso, marmuro, blizga viskas. Bet kas iš tikrųjų yra Bažnyčia? Štai – šeimos, jaunimas, giesmės, bendros maldos – čia yra Bažnyčia. Ir kai vyksta santuoka, kai sveikinu, iš karto sakau – jūs šiandien sukūrėt nuostabią šventovę. Ir tos šventovės ir grožis, ir didybė – viskas priklauso tiktai jums ir tiktai nuo jūsų.

Apie žmonių tikėjimą: pavyzdžiui, ketvirtadieniais pas mus visą dieną būna adoracija, išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas. Kadangi Jo negalima palikti išstatyto vieno, turi būti bent vienas žmogus, taigi kažkada sudarinėjom grafiką. Dabar jau virš dešimties metų mes jokio grafiko neturim. Ir, kai dienos metu pats ateinu pasimelsti, tai kartais būna keturi, kartais ir penkiolika, į pavakarę būna jau virš trisdešimties žmonių... Švenčiausio Sakramento adoracija yra pati tobuliausia malda. Kodėl? Dėl tylos. Tu žvelgi į tą išstatytą Jėzų Švenčiausiame Sakramente... Ir tuose apmąstymuose išgirsti vidinį balsą. Toks gyvas santykis.

Vadinasi, galima pasakyti, kad Bažnyčia yra ne pastatai, bet ir gyva žmonių bendruomenė.

Taip, pavyzdžiui, imkim kad ir namą – viskas tvarkoje, yra namas, mes turim, kur gyventi, technologijos ten visokios... Bet kas iš to? Kaip dažnai būna, kad tokiuose namuose tėvai geria, mušasi, daužosi, todėl čia iškyla klausimas – o kas iš tikrųjų yra tame name? Mano kūnas – kaip ir namas, todėl aš turiu jį prižiūrėti. Kas gyvena mano kūne? Siela. O kas gyvena name? Žmogus. Reiškia, namas sugrius, namą pastatęs žmogus numirs, bet siela yra nemari. Tai yra svarbiausia. Tai parašyta ir Šventajame Rašte.

Pakalbėkim apie karą Ukrainoje. Norėčiau užkabinti vidinius žmogaus išgyvenimus, nerimą, su kuriuo neabejotinai susiduria kiekvienas iš mūsų jau daugiau nei penkis mėnesius. Ar tikėjimas pats savaime gali padėti? Sakykim, ateina žmogus į mišias, jungiasi su kitais maldoje, bet ar tai gali nuraminti jo sielą? Nėra mūsų tarpusavio ryšys šiuo sunkiu laikotarpiu svarbesnis negu pati malda?

Man tai čia viskas sudėta kartu. Šiaip, kaip sakau, tikėti žodžiais, lozungais labai lengva. Tai reikalinga, mes meldžiamės, bet visa tai toliau turi įgyvendinti darbu. Nes Jėzus pasakė Šventajame Rašte: žmogau, tu man parodyk savo darbus, o aš  pasakysiu, koks tavo tikėjimas. Ar tavo gyvenimas yra valgymas? Tikrai ne. Bet ar tu pragyvensi be maisto? Tikrai ne. Tikėjimas nėra tik malda, bet be maldos neįmanomas.

Būna, pas mane ateina žmonės, kurie išgyvena kažkokį skausmą, ypatingai ateina mamos, kurios išgyvena skyrybas, kartais pasakoja, kad vyras pradėjo gerti, ranką pakelia, tad ateina pasikalbėti. Yra išpažintis prie klausyklos, tačiau yra dar ir kitokia išpažintis, tokie dvasiniai pokalbiai. Svarbiausia, kad žmogus nenumotų ranka į save, juk malda turi labai didelę galią. Nes malda yra svarbu, bet šalia yra bendruomenė. Mes tikėjimu turim parodyti savo gyvenimą, tad, jeigu yra tik malda ir nieko kito, toks gyvenimas yra tuščias.

Ar daug žmonių šiuo karo laikotarpiu prisideda prie pagalbos Ukrainai, gal pastebėjot, kad daug aukoja, savanoriauja?

Džiaugiuosi žmonėmis, ne tik parapijos, bet ir visos vyskupijos, nes esu ne tik parapijos klebonas, bet ir vyskupijos ,,Carito“ direktorius. Ir kaip klebonas, ir kaip ,,Carito“ direktorius sakau žmonėms, kad reikia padėti. Pavyzdžiui, mes labdarą rinkom tris kartus. Ir kaip aktyviai atsiliepė žmonės! Netgi atėjo padėka iš Ukrainos ,,Carito“, kad jie tikrai gavo tą labdarą.

Aišku, aš nuolat kartoju, kad, neduok Dieve, to karo, bet, jeigu jau taip nutiko, tai tik parodė, kad dar yra daug jautrių kitų skausmui žmonių.

Ir mes kaip bažnyčia padedam. Štai buvo vyskupų laiškas, kuriame klausė, ar galėtume priimti gyventi pabėgėlius. O pas mus yra parapijų, kur nėra kunigo ir klebonijos pastatai stovi tušti, tai dabar juose apgyvendinti ukrainiečiai.

Kadangi dabar įvairiose parapijose gyvena ir ukrainiečių, galbūt pastebėjote, kad jie apsilanko ir pas jus bažnyčioje?

Pačiose Mišiose, negaliu pasakyti, nesu pastebėjęs, bet, pavyzdžiui, kadangi pas mus bažnyčia yra atrakinta nuo pusės aštuonių ryto iki septynių vakaro ????, dažnai čia šiaip randi žmogų. Dažnai jie būna atvažiavę pasimelsti prie Palaimintojo Teofiliaus Matulionio, bet dabar kelis kartus buvo taip, kad priėjus paklausti, iš kur jie, pasisakė, kad yra iš Ukrainos. Pasikalbu su jais, bet apie karą nekalbam, nes jiems tai skaudu. Tai paklausiu, kaip laikosi, kaip jiems čia, Lietuvoje, kaip gyvena, ką veikia, sakau, džiaugiamės, kad atėjote, kviečiame dažniau užsukti. Tarp jų katalikų nebuvo, bet kaip jie sako: tai kas, kad kitas tikėjimas, Dievas tai tas pats.

Dar buvo labai gražus momentas. Prieš karą pas mus paukštyne dirbo ukrainiečių, kai prasidėjo karas, atėjo du vyrai ir pasakė: mes čia dirbom, kai dar nebuvo karo, bet dabar mūsų tėvynė pavojuje, mes važiuojam ją ginti, paliekam darbą ir grįžtam į Ukrainą. Jie prašė palaiminti, pasimelsti už juos, kad pavyktų pasienyje susitikti su šeimomis. Sakė, tikisi, kad viskas bus gerai, nes vėl galės būti visi kartu, būti sveiki, laimingi, bet dabar važiuoja kariauti. Man tai buvo net iki ašarų, kad jie atėjo prašyti palaiminimo, kad laimingai susitiktų su savo šeimomis.

Karo kontekste tai ypač aktualu – dabar visuomenėje vyrauja įtampa, neapykanta, žmonės smerkia vienas kitą. Ką pasakytumėt tokiam žmogui, kuris nuoširdžiai nusivylė Dievu, kad šis kažko nepadarė ar nepadaro?

Taip, pandemija, dabar Ukraina – tai sunku, bet mes turim išgirsti, kur yra Dievas. Juk Dievas sako – žmogau, išgirsk. Žmonės sako: kodėl, Dieve, aš nelaimiu milijono! Dievas jam atsako: tu bent jau bilietą nusipirk. Ir čia panašiai – kur tas Dievas? Bet reikia paklausti savęs: o ką aš padariau? Juk, kai pasižiūrime į Jėzų, matom nukryžiuotą meilę. Tad būk Jėzaus rankomis, žmogau... Yra paveikslas – Jėzus stovi prie durų, jis beldžiasi į duris, jos truputėlį pravertos. Kur to paveikslo esmė? To paveikslo esmė – rankena. Nes toje pusėje, kur stovi Jėzus, rankenos nėra. Rankena yra tavo pusėje, žmogau. Tu atidaryk, aš ateisiu. Čia labai gražus pavyzdys. Neteiskime kitų, padėkime kitam žmogui. Juk mes visi esam žmonės. Ar tu esi tobulas žmogus? Ne. Tai ko pyksti ant kito žmogaus?

Dauguma buvom prie jūros, matėm, kokie gražūs apšlifuoti akmenėliai. O kas taip apšlifavo? Bangos ir smėlis. Taip ir mūsų gyvenimas. Mes irgi turim šlifuotis tarp žemiško gyvenimo ir Evangelijos. Kaip ir sakiau, šlifuokimės, bet neteiskime, teisti yra labai lengva.

Ir pandemija, ir karas Ukrainoje yra Dievo iššūkis. Taip, mes susidūrėm su tikru karu, neduok Dieve, bet argi tam tikras karas nevyksta dabar ir Lietuvoje? Kiek yra neapykantos, kiek šmeižto, kiek pažeminimų, kiek apkalbų, kiek nejautrumo. Tai irgi savotiškas karas, todėl mes turim šlifuotis. Jeigu žmogus sakosi esantis geresnis už kažką, atsakymas – blogesnis. Nereikia statyti savęs ant pjedestalo, nes visi klystam, juk visi esam žmonės.

Kaip Jūs pats išgyvenate šį sunkų laikotarpį? Kas suteikia jėgų padėti kitiems?

Karas...  Ypatingai pačioje pradžioje išgyvenau didžiulį sukrėtimą. Aišku, tos kalbos buvo ir seniau, bet aš tikrai galvojau, kad čia yra psichologinis spaudimas, gąsdinimai, negali būti, juk tokiame amžiuje gyvenam, taip negali būti. Aišku, pirmiausia buvo malda. Vyko Mišios, paskui buvo adoracija, meldėmės už ukrainiečius, už taiką. Vėlgi sakau: mano instrukcija – Šventasis Raštas. Ar Jėzus keikė? Todėl reikia melstis. Mišias aukojome su kunigu Mindaugu.

Kai klausiam, kur tas Dievas, visada sakau: palaukit, kantrybės. Kantrybės, juk Viešpaties keliai yra nežinomi. Sakoma, žmogus savo knygą taip pat rašo ir, kai atverčia ją atgal, pagalvoja, kad tai viskas buvo pramatyta Viešpaties. Ir tos pamokos, vidinė jėga... Imkime kad ir mano pašaukimą į kunigystę, irgi pajutau jį per kančią. Buvau sovietų kariuomenėje, ten kankino, išnaudojo, mane ir mušė, buvo ir ausies būgnelis sužalotas. Mąstau, kas mane palaikė? Tikėjimas. Malda. Supratau, kad turiu būti kunigas ir padėti žmonėms įveikti gyvenimo sunkumus. Visada keliu sau klausimą – kaip jaučiasi šalia manęs žmogus, ar jis patenkintas manimi? Vakarais darau sąžinės sąskaitą, ką per dieną sutikau, ką gal padariau ne taip. Galvoju: Viešpatie, kad leistum tą patį pakartot, būčiau geresnis. Kaip tie jūros akmenukai – gyvenimas šlifuoja, net nesijaučia, kaip jis tai padaro.

Bet tikrai savęs nestatau ant pjedestalo – pavyzdžiui, dabar, kai prasidėjo katedros remonto darbai, o rūpesčių labai daug, nukenčia dvasinis gyvenimas. Nes tas skubėjimas su malda sunkiai suderinamas. Tie žemiški, buitiniai reikalai atitraukia – būna, pavyzdžiui, mes turim brevijorių, kunigai kalba ir rytinę, ir dieninę, ir popietinę, ir vakarinę maldas, ir turi atlikti tą misiją, nors būni išvargęs, bet reikia melstis, nes malda yra stiprus dalykas.

Kalbėjom apie tai, kad nereikia keikti Putino. Tačiau jis sukėlė karą. Kažkuria dalimi tai juk irgi tokia didybės manija – tad ar gali būti, kad žmoguje ji vystosi dėl kažkokios vidinės harmonijos, santykio su Dievu nebuvimo?

Žinoma, aš ir galvoju, kiek blogio yra daug pasauly, nes nėra to gyvo santykio su Dievu. Kad ir karas – na gerai, Putinas laimėjo visą pasaulį. Na gerai, atrodo, laimėjai, kas toliau? Kiek tu gyvensi? Metus, dešimt, šimtą metų? Viską paliksi. Bet ką tu palieki? Ir kai sakom, kad ieškom Dievo, bet Jo nematom. O aš sakau, kad matau. Aš Dievą matau kiekviename žmoguje. Tiesiog ne visi jį yra atradę viduje. Mąstant ir apie kančią: atrodo, Dievas galėjo pasaulį atpirkti kažkaip kitaip – muzikoje, kurortuose, euforijose... Bet kas yra brangiausias turtas tėvui ir motinai? Vaikas. Štai Dievas paaukoja savo Sūnų per kančią, tai reiškia, kad jis jau įžvelgė, jog mes, deja, tik per kančią galim suprasti tikrus dalykus.

Šalia bažnyčios stovi paminklas, skirtas arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, o katedroje įrengta koplyčia, kurioje yra Palaimintojo palaikai. Kuo arkivyskupas buvo, galbūt ir yra svarbus Kaišiadorių parapijai?

Palaimintasis Teofilius Matulionis yra mums gyvas ženklas. Taip, jis buvo mūsų vyskupas, jis ir išliko mūsų vyskupu, nes ir dabar mums kalba. Kiek kankintas, kiek tremtas, kiek niekintas, bet jisai išliko stiprus. Ir, pavyzdžiui, kada jam jau galima buvo grįžti iš tremties, jis kalbėjo – aš ten taip pat radau aveles, ten taip pat buvau ganytojas, turėjau skelbti Evangeliją.

Ir tą dvasinę ramybę jis jautė visada, nes ji ateina kartu su Viešpačiu. Į Kaišiadoris, kaip ir kiekvienam vyskupui, tai buvo paskyrimas, tačiau dabar, kai jis yra Palaimintasis, tikimės, bus paskelbtas ir šventuoju, tai koks jis stiprus pavyzdys yra kaišiadoriečiams ir ne tik jiems. Juk šiandien žmonės iš visos Lietuvos, net iš kitų šalių važiuoja melstis prie jo, yra votų pakabinta, todėl jis ir dabar yra ganytojas, jis ir dabar kalba žmogui. Kalba ne tik per savo maldą, bet tuo pačiu ir savo gyvenimu, kalba savo pavyzdžiu.

"Kaišiadorių aidai".  Ūla KLIMAŠEVSKA