Perženkime slenkstį

Artėjanti Liturginių metų pabaiga vėl kreipia mūsų žvilgsnį į visa ko esmę, galutinį tikslą. Kelias į jį paženklintas įvairiais suspaudimais, iššūkiais, tačiau Evangelija kviečia ypač tada ieškoti Dievo artumo: „Pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29).

Dievas leidžiasi sutinkamas žmonėse, atsidūrusiuose prie mūsų slenksčio: ypač – visokio vargo ištiktuose. Atpažindami Jį išalkusiuose ir ištroškusiuose, keleiviuose ir ligoniuose bei atsiliepdami konkrečia ir veiklia, gailestinga artimo meile – pasukame galutinio tikslo ir išsipildymo link.

Šiomis dienomis netrūksta įvairių vargo situacijų tiek pasaulyje, tiek ir mūsų aplinkoje. Jos kelia suprantamą nerimą, tačiau kartu kviečia tvirtai atsiremti į Dievą, kuris yra mūsų „stiprybės uola“ (Ps 62, 8). Kaip keliaujanti Dievo tauta vieningai ir viltingai sakykime: „Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi“ (Ps 16, 1).

Prie Viešpaties glaudžiamės pirmiausia malda, kuria pripažįstame, kad esame reikalingi pagalbos iš aukščiau. Tuo pačiu išreiškiame pasitikėjimą Dievo Artumu ir Jo mylinčia Apvaizda.

Ši malda taip pat kviečia susiburti mus draugėn, atrasti vienybę, kurios pamatas nėra birus siaurų asmeninių ar grupinių interesų smėlis. Šios vienybės pamatas yra Dievas, kurį vadindami mūsų Tėvu, savo broliais ir sesėmis pripažįstame ir Jo vaikus. Tai reiškia – kiekvieną žmogų: net ir tą, kuris yra nepatogus, kitokių požiūrių, tikėjimo, kalbos ir kultūros.

Malda tegul veda mus prie Dievo ir vienus prie kitų, nes Dievo ir artimo meilė yra neatskiriamos. Tokiai meilei progų yra kasdien. Kviečiame jas atpažinti ir nepraeiti abejingai pro šalį.

Savo malda apglėbkime Lietuvą: ypač rytinį ir pietinį jos pasienį, tapusį nepaprastosios padėties zona. Joje gyvenančius žmones kviečiame palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kurie yra vieniši, kad neliktų apleisti su savo baimėmis ir rūpesčiais.

Melskimės už Lietuvos Respublikos pasieniečius ir karius, kurie susiduria su dideliais iššūkiais saugodami valstybės sieną, puolamą klastingu, cinišku ir nežmonišku būdu. Jie gina ne tik Lietuvą ir mus, jos žmones, bet ir žmoniškumą, kitokį, krikščionišką požiūrį į žmogų. Šis laikas jiems yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei dvasiškai. Kaip tik galime, palaikykime juos ir jų šeimas.

Melskimės už pabėgėlius, migrantus, prašančius prieglobsčio. Ypač už tuos, kurie dėl kitų manipuliacijų, melo ir piktavališkų interesų atsidūrė aklavietėje tarp dviejų sienų: už ligonius, moteris ir vaikus, priverstus šalti po atviru dangumi. Melskimės už visus, kurie ieško šios sudėtingos problemos žmoniško išsprendimo. Melskime Viešpatį, kad turėtume gailestingojo samariečio širdį šalia ir tarp mūsų atsidūrusiems vargšams: „saviems“ ir „svetimiems“.

Perženkime baimės ir savanaudiškumo slenkstį. Pasilikime maldos ir veiklios artimo meilės bendrystėje.

Lietuvos vyskupai