PERŽIŪRĖTI SAVO GYVENIMĄ

 

... Nesudėtingas būdas peržiūrėti savo gyvenimą Dievo akivaizdoje:

 

- Dievo akivaizdoje:  prieš pradedant sąžinės tyrimą, reikia kiek įmanoma aiškiau suvokti, kad esame Dievo akivaizdoje, kad Jis į mus žiūri ir mus myli. Dar nepradėjus galvoti apie save, reikia jausti ir  žinoti, kad Dievas mus stebi, ir pratintis žiūrėti į save taip, kaip Dievas mus mato ir mūsų nori.

 

- Dėkojimas:  („confessio laudis“). Sąžinės tyrimas paprastai pradedamas „Dievo šlovinimu ir dėkojimu už Jo dovanas, už Jo meilės planą ir gerumą, pasireiškiantį kiekvieno iš mūsų gyvenime. Matant Dievo dovanas, mano  santykis su Jo planu gali būti suvokiamas aiškiau ir asmeniškiau“, be pasitenkinimo savimi, bet  ir be savigailos.

„Eucharistinis“ prisiminimas yra išeities taškas, būtinas norint pažinti gautą gėrį; tikintysis mato, kad yra apdovanotas malone dar prieš nuteisimą, mylimas anksčiau nei kaltinamas, tik jeigu Dievo darbą savyje (1 Tes 5,18) suvokia pirmiau, nei pripažįsta savo ribotumą. Dievo akivaizdoje pirmiausia reikia ištirti, kokios dovanos yra gautos ir kokių dar reikia (plg. Jn 4,10); suvokiant dovanas, svarbiausia suvokti buvimą Davėjo, kuris su savo dovanomis atiduoda save patį.

 

- Kalčių pažinimas („confessio vitae“). Gautos ir pažintos dovanos atskleidžia deramą pareigą: juo didesnė yra gauta malonė, juo didesnis yra atsakingumas. Pažinti savo kaltę ir ją pripažinti yra malonė, kurios reikia prašyti, nes tai grįžimo pas Dievą, atleidimo dovanos, pradžia. Kad pripažintum nuodėmę ar klaidą, nereikia mokėti ją paaiškinti ar pateisinti, nei gyventi su ja susitaikius. Prisipažinimo nusidėjėliu prieš Dievą malonę iš tikrųjų dovanoja  žinojimas, kad esi Jo mylimas pirmiau ir be ribų. Todėl savo nuodėmės pripažinimas padaro mus nusižeminusius, grąžina mus į mūsų žmogiškumą, humus, į tą žemę, virš kurios Dvasia dar nedvelkia, kuriame mes nesame pasmerkti gyventi pažeminti. Kas prašo Dievo atleidimo, prašo ne ko kito, tik Dievo meilės dovanos.

Nuostaba suvokus, kad esi mylimas, skatina stipriausiai ir radikaliausiai  atsisakyti blogio ir siekti doro gyvenimo. Suvokimas, kad esi mylimas, jaudina, verčia gailėtis, pripažinti nuodėmę, ją išpažinti ir prašyti atleidimo. Su meile Viešpats man duoda galią ateityje saugotis nuodėmės. Noras tapti geresniu, daugiau nebenusidėti, atsisakyti nuodėmės,  bus tikrai veiksmingas tik tada, kai bus pagrįstas meile, kurios dėka  aš save užklumpu kartais net apsiašarojęs. Suvokti savo nuodėmę Dievo akivaizdoje, arba tiesiog gauti malonę išvysti ją Tame, kuris ją priima, sukelia gailestį... Gailestis parveda į namus“.

 

- Pareiga atsiversti  („confessio fidei“). Kas grįžta pas Dievą, stengiasi pasilikti su Juo; atleidimo dovana skatina troškimą leistis Dievo vedamam. Todėl pareikštas pasitaisymo noras nėra nei mano galimybes atitinkančios pastangos, nei įsipareigojimas kovoti taisant savo trūkumus. Trokštamas pasitaisymas kyla iš apmąstymo malonės, į kurią dar neatsiliepta; ne tikintysis  nustato savo atsivertimo tikslą, jis daugių daugiausia tik numato jo terminus ir kelią. Tai Dievas mus taip labai myli ir apreiškia, ko nori iš mūsų. Iš Jo malonės ir jo valios mumyse gimsta troškimas grįžti pas Jį ir pasilikti su Juo.  Taip geidžiama atsivertimo į Dievą dovana užbaigia procesą, kuris prasideda prisiminus jau gautas ir patirtas malones.

 

Sąžinės tyrimo tikslas yra ne tiek analizuoti savo vidų, kiek suvokti „Dievą visuose dalykuose ir visus dalykus Dieve“, kaip pasakytų didis supratimo ekspertas. „Sąžinės tyrimu paremtos draugystės su Viešpačiu dėka pavyksta suvokti, kaip Viešpats pasireiškia mumyse, ir kaip mes gyvename su Juo, ir iš tikrųjų subrandinti savo tikėjimą. Sąžinės tyrimas padeda suvokti Dievo žvilgsnį į mus ir kokiu būdu  mes tą santykį išgyvename. Dievo žvilgsnio į mus suvokimas yra tikėjimo branda“.

 


 CARLO  M.  MARTINI,  Sutvarkyti savo gyvenimą. Mąstymai pagal šv. Ignaco Loyolos tekstą (Casale Monferrato 1992), psl 59.

 RUPNIK,  Sąžinės tyrimas,  psl. 78.

 RUPNIK,  Sąžinės tyrimas, psl. 85.