Vyskupo Sauliaus BUŽAUSKO homilija Žolinės Mišiose Pivašiūnuose (2024-08-15)
Broliai ir seserys,
Švenčiame Švč. M. Marijos dalyvavimą Dievo garbėje. Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę, kur ji pasilieka Viešpaties akivaizdoje. Šios dienos iškilmė – šv. Velykų sesė. Jei Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė iš mirties, kad amžinai būtų gyvas, taip ir tie, kurie pasilieka vienybėje su Dievu, net ir užmigę šiam pasauliui, kviečiami amžinam gyvenimui be pabaigos. Tai išsipildymas tos Dievo karalystės, kurios kasdien meldžiame Tėve mūsų maldoje.
Gyvenimas Dievo šlovės pripildytoje bendrystėje leidžia išsipildyti apaštalo Pauliaus žodžiams: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli (1 Kor 2,9). Marija daug mylėjo. O tikra, pasiaukojanti ir ištikima meilė nuveda į Dievo šlovę. Jos meilė reiškėsi pasitikėjimu, kantrumu, uolumu. Ji mylėjo ne tik savo Sūnų – Dievą ir Žmogų Jėzų, bet ir su rūpesčiu bei atidumu patarnavo savo giminaitei Elbietai, kai ši laukėsi vaikelio. Marijos apsilankymas pas Elžbietą yra visų laikų solidarumo ir moteriško jautrumo gestas. Tai trumpa mūsų kasdienybę primenanti akimirka, kurioje atsiveria dangus, prasideda dangaus karalystė. Tai labai subtilus didžiulės žmonijos bendrystės ir pagalbos vienas kitam įvaizdis. Kas padeda kitam, kas džiaugiasi Dievo dovanomis ir pastebi Jo pagalbos ženklus savo gyvenime, tas pamažu pripildomas Viešpaties šviesos, grožio ir garbės. Gera matantis ir sakantis žmogus yra gražus, jis neša viltį ir džiaugsmą, jis kviečia žiūrėti su meile ir ilgesiu, su troškimu pakelti ir padėti.
Bažnyčia nuo pirmųjų krikščionybės amžių karta iš kartos švęsdama Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę siūlo šiame Dievo Motinos gyvenimo įvykyje atpažinti kvietimą mums visiems. Apmąstydami Marijos istoriją, galime suprasti, kokia turi būti mūsų visų Bažnyčia – nuolat sekanti paskui Kristų. Bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų kelias – nepavargti klausyti ir svarstyti Viešpaties žodžio, jį priimti ir dovanoti kitiems, patirti nepatogumus ir išbandymus, bet visada išsaugoti ištikimybę. Taip mūsų gyvenime išsipildo tai, kas parašyta Šventajame Rašte: „Jei su juo kenčiate, su juo būsime ir pagerbti“(pgl. Rom 8,17).
Šiandien skaitoma ištrauka iš Apreiškimo knygos apie moterį, apsigaubusią saule, pamynusia mėnulį ir kenčiančią gimdymo skausmus. Visi šie vaizdai nuo seniausių laikų pirmiausiai buvo taikomi visai Dievo Tautai, Visuotinei Bažnyčiai, kuri per visokius sunkumus gimdė Jėzų pasauliui. Tačiau Šventojo Rašto tekstuose ir pirmųjų krikščionių rašytojų raštuose Marijos ir Bažnyčios kaip Dievo tautos simbolika bei tikrovė labai susipynusi. Mūsų Viešpaties motina yra „apsigaubusi saule„, tai yra Kristumi. Jėzus Kristus yra tikroji Diena ir Saulė, kylanti bet kokios tamsos viduryje. Marija yra graži su Dievu, ji šviečia su Juo, joje yra viskas, ką Jis turi. Priimdami Mariją, priimame Kristų. Nes ji visada veda mus ir atiduoda Jėzui. Tą daro ir Bažnyčia – tarnauja mums, kad artėtume prie Jėzaus. „Mėnulis po jos kojomis „,-tamsos karaliavimo simbolis, nes jis spindi naktį. Marija yra be jokios nuodėmės, klusnumu Dievui ją atmetusi. Bažnyčia per Jėzaus dovanoto nuodėmių atleidimo šventimą kviečia įveikti velnią. Marija, kaip ir Bažnyčia yra „nėščia” Dievu – nelengvai neša Viešpatį žmonijai. Marija svarsto žodį, Jį priima į savo įsčias, taip ir Bažnyčia ne tik skelbia Dievo Žodį, bet ir nuolat gaivina mus Švč. Sakramentu – Komunija, kurioje nuolat pasilieka Dievas, skirtas visoms tautoms, visiems žmonėms, kad atmetę bet kokį blogį ir nuodėmę pasiektume naują, pilnavertį gyvenimą, kuris yra dangus.
Marija kaip ir Bažnyčia, kurios nariais esame, yra didis ženklas. Žemėje ir danguje. Tai Dievo meilės ir rūpinimosi mumis ženklas. Jam priimti ir suprasti reikia tikėjimo, pasikliovimo Tuo, kuris mato ir veda toliau negu galiu numatyti. Kai esame atviri, pagarbiai ieškome tiesos, esame motiniškai priimami, stiprinami ir palydimi pas Dievą, kuris ruošia buveinę savo ištikimiesiems.
Kaip nemylėti Marijos, kuri nors ir paimta į dangų ir turi šlovingą kūną, turi rankas, rodančias, kad ji buvo paprasta, dirbanti moteris, vis rodanti į savo dieviškąjį Sūnų, atėjusį mūsų gelbėti? Ji padeda atrasti Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje sutinkame Kristų ir nešame kitiems, kad dangaus patirtis kaip graži gėlių ar žolynų puokštė džiugintų visus ir primintų, kad Dievo namuose laukia nuostabiausia šventė. Amen.
Žolinės atlaidai. Šv. Mišių tiesioginė transliacija iš Pivašiūnų (2024-08-15)