Mėgstamas mūsų dvimetės dukters žaidimas vadinasi „Bažnyčia“. Viskas vyksta taip: ji į krepšelį susikrauna daiktus ir tyliai, iškilmingai įžengia į kambarį, pasėdi, tada atsistoja, sugieda „Aleliuja“, atsiklaupia, paprašo manęs, kad imituodama kunigą nubrėžčiau kryžiuką jai ant kaktos ir taip šios „apeigos“ baigiasi. Toliau žaidžia, kad keliauja pramogauti į vaikų kambarį ar į kavinę, ką mes dažnai taip pat darome sekmadieniais.